Vilniaus legenda apie baziliską

XVII a. ant vienos iš Vilniaus kalvų stovėjo tvirtas gynybinis bokštas (bastėja). Baisaus karo metu kazokai ir maskvėnai sudegino, apiplėšė ir sugriovė miestą. Išgyvenusius šias negandas užklupo naujos nelaimės – badas ir maras. Nelaimių išvarginti žmonės gyveno baisioje nesantaikoje. Ten, kur stovėjo bokštas, miestiečiai ėmė pilti šiukšles, kurių dvokas pažadino požemiuose tūnojusią pabaisą. Vaikščioti toje vietoje darėsi nesaugu – ėmė dingti žmonės, ypač vaikai ir jaunos mergelės.

Mokyti Vilniaus jėzuitai išaiškino, jog ten gyvena milžiniškas baziliskas – pabaisa milžiniška gaidžio galva, varlės akimis ir gyvatės uodega. Baisiausia šio siaubūno galia – mirtinas žvilgsnis. Nebuvo Vilniuje ir jo apylinkėse žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie baziliską. Daug drąsuolių kūrė planus, kaip susidoroti su tuo siaubūnu, grąžinti miestui ramybę, o sau pelnyti garbę ir laimę. Vienas jų – kuklus amatininko mokinys. Jis mokytiems vyrams pasiūlė padaryti taip, kad baziliskas pats save nugalabytų: „Aš nemačiau, bet, sako, esama tokių lakštų, kuriuose gali regėti savo atvaizdą kaip ramiame Vilnios vandeny.“ Visi suprato, kad jaunuolis kalba apie veidrodį.

Sunkų Venecijos meistrų veidrodį jaunuoliui pririšo ant nugaros, įdavė deglą, o ant kaklo pakabino ragą. Įžengęs į dvokiantį urvą, jaunuolis rado miegančią pabaisą. Nusiėmęs veidrodį, apšvietė jį deglu. Išbudęs baziliskas veidrodyje išvydo savo žudantį žvilgsnį. Subliuvo, suvaitojo, ilgas jo kūnas sutrūkčiojo, iš pražioto snapo pasiliejo siera, o jos garai ėmė veržtis lauk. Vaikinas čiupo ragą ir iš visų jėgų papūtė.

Vilniečiai suprato, kad baziliskas nugalėtas – vakare negailėdami malkų sukūrė didžiulį laužą ir sudegino pabaisą.