Ačiū, kad perkate mano darbus ir jais puošiate savo aplinką ar dovanojate kitiems. Mano darbų temos – Lietuvos mitologija, istorija, miškai, gamta ir gyvūnija.

Kalendoriai

Senoviniai sapnų išaiškinimai, stengiantis atspėti orus

Jei sapnavai žuvį – lis.

Jei sapnavai, kad iki kraujo įsipjovei pirštą – lis.

Jei sapnavai šieną – lis.

Jei sapnavai, kad dirbi su šienu žiemą – snigs.

Taip pat lis, jei spanavai ungurius, daug mažų žuvyčių, kad verki ir negyvėlius.

Jei sapnavai jauną mergaitę spalvotais rūbais – bus saulėta diena, bet jei ji šoko ir dainavo – reiškia, kad vakarop bus audra.

Atvirukai

Laumių audeklai

Mitologinė sakmė

Vieną kartą ėjo neturtinga moteris dauba ir rado baltinant patiestus tris audeklus. Ji apsidairė,
galvoja: „Kad nieks nematytų, reiktų vieną pasiimt.“ Ir priėjusi ringuojasi vieną. Klauso – iš
kažkur balsas sako:
– Rėžyk ir siūk, tik galo nežiūrėk, tai užteks, kol gyva busi!
Ji paėmė, parsinešė ir rėžė, siuvo kiek metų. Kai nusibodo, išvyniojo pažiūrėt, kas viduj yra.
Nieko įdomaus nerado, tik audeklas pasibaigė.
Tai buvo laumių audeklai.

Darbo knygos

Pirkinių krepšeliai

Printai

Kūčių istorija

Senoji moteriškė dar kartą patikrino dubenėlyje mirkstančius grūdus, įdėjo dar vieną malką į besikūrenantį židinį ir nušlubavo toliau puošti nedidelės eglutės rankų darbo šiaudiniais žaisliukais. Ji jau beveik nieko nebematė, nes jos puikus regėjimas kažkodėl ėmė sparčiai blogėti devyniasdešimtaisiais gyvenimo metais. Tačiau tai jai nesukėlė didelių nepatogumų. Visas savo namelio kertes ir daiktus ji mokėjo mintinai, net tamsiausią naktį niekur neužkliūdama nueidavo iki spintelės su ledinukais, be to, su metais vis labiau ėmė viršų jos intuicija ir trečioji, vadinamoji sielos akis. Ši jai padėdavo suktis namuose kaip ir anksčiau. Juodas katinas murkdamas glaustėsi apie kojas.

– Na, eik eik, palauk dar prie ugnies, pasikalbėsim po kelių valandų, – meiliai stumtelėjo lazdele jį senolė, – galėsi viską man apie tą pelę papasakot, – sukikeno kabindama ant šakos šiaudinį paukštelį.

Žiema jai niekad nepatiko – reikia vilktis daug rūbų, bristi per pusnis malkų, ledas visur, dienos trumpos, o tamsoje vis drąsiau šlaistosi visokie ne itin malonūs senoviniai padarai, kurių tik Gabijos dėka dar viduje neprisiveisė. Laumės irgi blogai nusiteikusios, nė čiobrelių arbatos nepasikviesi, vis ką nors draskyt nori.

Taip, žiema senolei nepatiko, išskyrus šį vakarą. Šio vakaro ji laukdavo visus metus. Susitikimui su savo mylimiausiais ir artimiausiais ji pradėdavo ruoštis jau prieš kelias savaites. Juk visus kampus reikia sužiūrėti, sutvarkyti, iššluoti. Valgius iš anksto paruošti, stalą ir eglutę gražiai papuošti, o ir pačiai į pirtelę nueiti, plaukus išsišukuoti, suknele apsivilti, šventine skara apsigaubti ir močiutės segę įsisegti.

Bet dabar ji jau jautėsi beveik visai pasiruošusi, liko tik kūčią medumi užpilti ir dar šiltą duonos kepaliuką supjaustyti. Pasipuošusi ir šventiškai nusiteikusi ji linksmai niūniuodama laukė atvykstančiųjų. Ne, ne vaikų ir vaikaičių ir net ne provaikaičių, kurių ji žinoma turėjo – kažkur, tikriausiai toli gyvenančių ar jos jau nepamenančių, ne, joks kitas gyvas žmogus jau daug metų nebuvo įkėlęs kojos į mažąją grytelę šalia miško…

Staiga ramiai rusenusi ugnis šoktelėjo į viršų ir suplazdėjo. Senolė džiaugsmingai suplojo rankomis – pradėjo rinktis svečiai…