Kategorija: Uncategorized

Karaliui Mindaugui žuvus, Lietuvoje įsigalėjo suirutė, kuria pasinaudoję kryžiuočiai kelis kartus sunaikino šventąsias romuvas prie Nevėžio ir Dubysos. Kunigaikštis Šventaragis tad sumanė pastatyti didžiulę žinyčią dievaičio Perkūno garbei Neries ir Vilnios santakoje. Tos vietos kunigaikščiui buvo gerai žinomos, nes jaunas būdamas ten medžiodavo. Prieš pradėdamas statyti šventyklą, kunigaikštis nusprendė pasitarti su žyne. Kunigaikštis pažinojo žynę…

Perkūno žinyčios Šventaragio slėnyje vyriausiasis žynys Krivė-Krivaitis neteko jaunos žmonos. Negelbėjo nei gausios aukos, sudegintos dievų garbei, nei karštos krivių maldos, nei pelenai nuo šventosios ugnies aukuro. Skaudaus smūgio ištiktas, Krivė-Krivaitis labai nusiminė, gailėdamas mylimos žmonos, šalinosi žmonių ir ieškojo vienumos. Pagal įstatymus, Krivė-Krivaitis negalėjo vesti antrą kartą, nors buvo dar pačiame jėgų žydėjime. Kartą,…

Gražioji Usparimė, šešioliktąjį pavasarį išvydusi, neteko motulės ir tėvulio. Kadangi nebuvo artimų giminių, prie kurių galėtų prisiglausti, ryžosi vaidilute tapti, pasiaukoti dievams ir Perkūno žinyčioje amžinąją ugnį saugoti, kad neužgestų. Vaidilos ją mielai priėmė ir Krivė-Krivaitis atliko įšventinimo apeigas. Baltais rūbais aprengta, skaisčioji Usparimė padarė nekaltybės įžadus. Slinko metai. Jaunoji vaidilutė skyrėsi iš kitų dorumu,…

Kunigaikštis Gediminas, kurdamas Vilnių, norėjo pastatyti iš tikro tvirtą pilį, jokių priešų neįveikiamą – tokią, kurios vardas ir garbė visam pasauly skambėtų ir amžinai būtų lietuviška. Sušaukė vaidilas, žynius, krivius ir įsakė patarti, ką turi daryti, kad iš tikrųjų pilis būtų priešų neįveikiama. Krivė-Krivaitis atsakė, kad pilis tik tuomet būsianti tvirta, jei jos pamatams bus…

Vilniuje pro Švento Kazimiero kalną (jį dar vadina Pilies kalnu) – tas kalnas nuo vieškelio kaip nutašytas – važiavo vienas žmogelis iš turgaus su neparduotom avižom. Prie to kalno pasitinka jį toks senelis ir klausia: – Ką tu čia veži? – Avižas, – atsakė jam žmogelis, – nepardaviau ir vežuos. – Na, tai parduok man….

Anais laikais Minske gyveno garsus mūrininkas Vaitiekus. Turėjo vienturtę dukrelę Marytę, kurią išleido už dailaus bernelio Jono, savo mokinio. Jonas buvo labai darbštus ir troško kuo daugiau išmokti . Jis ne kartą girdėjo iš žmonių, kad Vakarų Europoje esama meistrų mūrininkų, kurie sugeba pastatyti tokių bažnyčių ir rūmų, apie kokius senis Vaitiekus ir supratimo neturi….

Narsųjį Kęstutį ir jo sūnų Vytautą Jogaila apgaulingai suėmė ir Krėvos urvuose uždarė. Toji žinia žaibo greitumu aplėkė visą Lietuvą, Aukštaičius ir Žemaičius, keldama neapsakomą skausmą viso krašto gyventojų širdyse. Kas gi negerbė, kas nemylėjo Trakų valdovo, narsaus ir kilnios dvasios senelio? Bet baimė, kerštas ir pasipiktinimas perpildė visų širdis, kai penktoj dienoj išgirdo, kad…

Tūkstantis penki šimtai penkiasdešimt pirmų metų gegužės 8 dieną, per pačią apypietę, karalienė Barbora stingstančiomis rankomis apkabino savo vyro karališkąjį kaklą ir, pamėlynavusias savo lūpas prispaudusi prie jo lūpų, dievui dūšią atidavė. Žygimanto Augusto sielvartui galo nebuvo. Kaip pirmiau nė žingsnio nesitraukdavo nuo sergančios žmonos lovos, taip dabar negalima buvo atitraukti jo nuo jos lavono….

Garsus kerėtojas Tvardauskas turėjęs didelę pergamentinę, juoda oda aptaisytą knygą. Joje buvę surašyti įvairiausi užkeikimo burtai bei velnių ir mirusiųjų vėlių iššaukimo formulės. Toji nepaprasta knyga patekusi Žygimantui Augustui, o šis kartu su visu savo knygų rinkiniu testamentu perdavė ją Vilniaus jėzuitų akademijos bibliotekai, kuri tuo metu buvo prie dabartinės Universiteto gatvės. Jėzuitai padėję ją…

Didysis kunigaikštis Gediminas buvo didelis medžioklės mėgėjas. Kunigaikštis Gediminas su savo dvariškiais dažnai vykdavo medžioti į tolimesnes apylinkes. Kartą kunigaikštis Gediminas, besivydamas didžiulį taurą, net ant kalno jį užvijo, kur Vilnia savo vandenis Neriai atiduoda, ir čia jį nudobė. Didžiulis žvėris, į pačią širdį pataikytas, krito negyvas, o kunigaikštis, primynęs jo milžinišką galvą, supūtė į…

Kryžiuočiai!.. Kryžiuočiai!.. Tasai baisus žodis išgąsčio, nusiminimo ir pykčio pripildydavo kiekvieno lietuvio širdį. Kiek nelaimių nešdavo šaliai kiekvienas pasirodymas tų plienu apsikausčiusių vienuolių, kurie ant savo apsiaustų nešiojo išsiūtą kryžių, širdy – veidmainystę, pyktį, godumą, o rankose – kardą, sumirkusį beginklių kūdikių, moterų ir senelių kraujuose. Kai Vilnių pasiekė baisi žinia, kad kryžiuočiai, perėję Nemuną,…

XVII a. ant vienos iš Vilniaus kalvų stovėjo tvirtas gynybinis bokštas (bastėja). Baisaus karo metu kazokai ir maskvėnai sudegino, apiplėšė ir sugriovė miestą. Išgyvenusius šias negandas užklupo naujos nelaimės – badas ir maras. Nelaimių išvarginti žmonės gyveno baisioje nesantaikoje. Ten, kur stovėjo bokštas, miestiečiai ėmė pilti šiukšles, kurių dvokas pažadino požemiuose tūnojusią pabaisą. Vaikščioti toje…