Gražioji Usparimė, šešioliktąjį pavasarį išvydusi, neteko motulės ir tėvulio. Kadangi nebuvo artimų giminių, prie kurių galėtų prisiglausti, ryžosi vaidilute tapti, pasiaukoti dievams ir Perkūno žinyčioje amžinąją ugnį saugoti, kad neužgestų.
Vaidilos ją mielai priėmė ir Krivė-Krivaitis atliko įšventinimo apeigas. Baltais rūbais aprengta, skaisčioji Usparimė padarė nekaltybės įžadus.
Slinko metai. Jaunoji vaidilutė skyrėsi iš kitų dorumu, kuklumu ir uoliu pareigų atlikimu. Už tai vaidilos ir krivės netingėjo josios girti, o pats Krivė-Krivaitis ją kitoms pavyzdžiu liepdavo imti.
Tačiau kažin koks neišaiškinamas liūdesys, kažkoks nežinia ko pasiilgimas drumste drumstė jos sielos ramybę.
Vieną pavasario naktį, kai gamta maudėsi sidabrinėj mėnulio šviesoj, Usparimė, baigusi savo tarnybą prie aukuro, ilsėjosi ant akmens šventam ąžuolyne.
Tokios gražios nakties tylos niekas nedrįso drumsti; nė vienas lapelis ant medžio nejudėjo. Usparimė sėdėjo įsmeigusi savo žydrų akių žvilgsnį į mėnulį ir svajojo. Jautė, kad gyvenimo tokio, koks dabar yra, jai jau nebepakanka. Jautė esant kitą gyvenimą, kupiną laimės ir meilės… Ir troško mylėti ir mylima būti.
Ir štai, kai taip sėdėjo nejudėdama, paskendusi saldžiose svajose, tolokai pasigirdo dainos gaida. Tvirtas ir gražus vyriškas balsas traukė aistringą dainą apie laimę, kurią meilė teikia.
Pašoko susimąsčiusi vaidilutė ir, trokšdama bent iš tolo žvilgtelėti į dainininką, slinko šventojo šilo tankumynu į tą pusę, iš kur daina plaukė.
Besiartinant širdis smarkiai ėmė plakti, ir ji, lyg stabo ištikta, ūmai sustojo. Už poros žingsnių, pečiais atsirėmęs į milžinišką ąžuolą, mėnulio šviesoj stovėjo augalotas jaunuolis, nuostabiai gražaus veido ir aiškiomis giliomis akimis. Šviesūs ilgi plaukai driekėsi per jo tvirtus pečius.
Taip netikėtai išvydęs priešais save gražią vaidilutę, pamanė, jog tai dievaitės esama, bet jos pavidalas, drebėjimas, ugnimi degą raudoni skruostai greit įtikino, jog tai šios žemės žmogystos esama.
Sužavėtas jos gražumo, stvėrė mergaitės ranką, norėdamas išreikšti savo didžiausią džiaugsmą. Usparimė vos neapalpo, bet tuoj atsikvošėjo ir, ištraukusi ranką, greit pabėgo. Likusią nakties dalį praleido besimelsdama ir maldaudama dievų, kad atleistų nuodėmę.
Tačiau kai atėjo kita naktis, kai mėnulis savo paslaptinga šviesa padabino žemę ir pasigirdo dainos žodžiai, vaidilutė, neįveikiamos jėgos stumiama, vėl atsidūrė po ąžuolu. Ten jos jau laukė riteris. Šiuo kartu jis jau drąsesnis buvo ir, pamatęs mergaitę, stvėrė ją į glėbį, ir jų lūpos susitiko aistringam bučiny.
Nuo tada jie kasnakt susitikdavo, ir įvyko tai, kas ir turėjo įvykti… vaidilutė sulaužė skaistybės įžadus. Meilė ją visiškai apsvaigino, pamiršo apie viską ir net savo pareigas eidama ėmė apsileisti.
Usparimės būdo pakitimas ir keistas elgesys atkreipė draugių ir krivių dėmesį. Ėmė ją sekti, ir greitai jos pasimatymai su riteriu nebe paslaptim tapo.
Nuodėmė buvo baisi ir, norint permaldauti dievus, kaltininkė turėjo būti smarkiai nubausta. Krivių ir vaidilų teismas Uparimę pasmerkė baisiai mirčiai.
Paskirtą dieną ant Neries kranto susirinko krivės, vaidilos ir baimės apimtos šventosios mergelės. Išvilkta iš požemių nelaiminga mergaitė buvo atvežta į bausmės vietą vežimu, pakinkytu dviem juodom karvėm. Davus ženklą, buvo nuimtos nuo jos vaidilutės žymės – baltas rūbas ir vainikas – ir surištos rankos.
Krivės ir vaidilos gedulingais balsais giedojo giesmes, maldaudami dievų, kad už vienos nuodėmę nebaustų ištikimų savo tarnų. Kai kurios vaidilutės, užsidengusios delnais akis, gailiai verkė, nes tylią ir ramią draugę labai mylėjo, o gal ne viena širdies gilumoj suprato ją ir užjautė.
Jau buvo rengiamasi vykdyti nuosprendį, kuriuo Usparimė buvo pasmerkta nuskęsti upėje vienam maiše drauge su šunim, kate ir gyvate, kai ūmai, nežinia iš kur atsirado riteris rūsčiu veidu ir degančiomis akimis.
Buvo pasipuošęs puikiais šarvais, o rankoje laikė iškeltą kardą. Visas jo pavidalas buvo kažkoks nepaprastas, tad visus baimė persmelkė. Vieni, manydami jį dievą esant, klaupėsi prieš jį ant kelių, kiti bėgo ir gelbėjosi kaip galėjo.
Riteris supjaustė virves, kuriomis buvo surišta mergaitė, ir įsakė krivei bematant sutuokti jį su mergaite. Čia pat po sutuoktuvių, meiliai apkabinęs savo brangiąją žmoną, riteris drauge su ja krito į Nerį ir nuskendo jos sraute.
Toj vietoj pasidarė sūkurys, ir dabar tebesukąs sraunius Neries vandenis.
Nuo to laiko, kai mėnulis pakyla aukštai aukštai, gražioji Usparimė iškyla iš vandens, išlipa ant kranto ir penėdama kūdikį liūdną dainą niūniuoja apie savo praeitį. Kartais drauge su riteriu pasirodo žvejams; tuomet taip pat pasigirsta šunies staugimas, katės kniaukimas ir gyvatės šnypštimas.
