Kunigaikštis Gediminas, kurdamas Vilnių, norėjo pastatyti iš tikro tvirtą pilį, jokių priešų neįveikiamą – tokią, kurios vardas ir garbė visam pasauly skambėtų ir amžinai būtų lietuviška.
Sušaukė vaidilas, žynius, krivius ir įsakė patarti, ką turi daryti, kad iš tikrųjų pilis būtų priešų neįveikiama. Krivė-Krivaitis atsakė, kad pilis tik tuomet būsianti tvirta, jei jos pamatams bus paaukota vienturčio mylimiausio sūnaus gyvybė, bet tokio, kurį pati motina savo rankomis į duobę įstumtų ir užverstų ant jo akmenį.
Pakriko karaliaus pasiuntiniai po plačią Lietuvą. Ilgai ieškoti nereikėjo. Greit rasta lietuvė, kuri taip karštai mylėjo tėvynę, jog jos garbei sutiko paaukoti savo vienturtį sūnų.
Atvyko motina su sūnumi į skirtą piliai vietą, kur buvo iškasta duobė pirmam pamato akmeniui įversti, atsistojo ant jos krašto ir jau rengėsi stumti į ją savo sūnų.
Tuo metu nelaimingam jaunikaičiui dingtelėjo mintis: argi Lietuvos dievai būtų tokie žiaurūs, kad trokštų jo mirties, ir ar gali nuo jo gyvybės pareiti pilies tvirtumas. Jis paprašė kunigaikštį leisti prieš mirtį užduoti kriviams tris klausimus. Jeigu kriviai tuos klausimus išspręs, jis patikėsiąs dievų valia ir noriai mirsiąs.
Kunigaikštis pagalvojo ir sutiko patenkinti jaunikaičio norą. Gavęs kunigaikščio sutikimą, jaunikaitis paklausė krivių: kas pasauly yra lengviausias, kas kiečiausias ir kas saldžiausias? Kriviai pagalvoję atsakė: lengviausias yra pūkas, kiečiausias – kunigaikščio kalavijas, o saldžiausias – medus. Jaunikaitis, išklausęs krivių atsakymą, atkirto:
– Ne!.. Lengviausias pasaulyje yra kūdikis ant motinos rankų, saldžiausias yra kūdikiui motinos pienas, o kiečiausia pasaulyje yra mano motinos širdis, kuri mane čia atvedė, kad jūsų akivaizdoje žūčiau.
Karalius susimąstė. Po valandėlės tarė:
– Ne, neleisiu žudyti šio jaunuolio. Negalimas daiktas, kad dievai, Lietuvos globėjai, būtų tokie žiaurūs ir trokštų gyvybės tokio gudraus jaunikaičio. Jis, gyvas būdamas, daugiau Lietuvos kraštui gali naudos padaryti nei miręs. Kriviai, ieškokit kito būdo, kad mano kuriamoji pilis būtų neįveikiama!
Tada kriviai vėl tarėsi, būrė ir galiausiai pareiškė, kad dievai trokšta nekaltos mergaitės, kuri pati pasiaukotų.
Dievų valia buvo plačiai paskelbta po Lietuvą, ir ilgai laukti nereikėjo.
Atėjo skaisti mergelė, pasipuošusi kaip į didžiausias iškilmes, su rūtų vainikėliu ant galvos ir laukinių gėlių pluošteliu nešina. Žemai nusilenkė kunigaikščiui ir kriviams, pati linksmai į duobę įšoko, visai negailėdama tėvynės gerovei savo jaunos gyvybės ir, akis pakėlusi į dangų, ramiai laukė baisios mirties.
Vyriausiasis krivis, kitų padedamas, vertė didžiulį pamatui skirtą akmenį. Tačiau įvyko stebuklas: akmuo krisdamas nepalietė mergaitės, tik iš jos rankų ištrenkė gėlių pluoštelį, kurį taip primygo, kad negalima buvo išimti, ir akmens iš vietos negalima buvo pajudinti.
Neišlaikė narsiųjų Lietuvos vyrų sukietėjusios nuo karų širdys. Jie metė darbą ir puolė kunigaikščiui į kojas, maldaudami dovanoti mergaitei gyvastį, nes tik dabar pasireiškusi tikroji garbingųjų Lietuvos dievų valia. Ir kriviai suprato, kad dievams pakanka pluoštelio Lietuvos laukų gėlių; Lietuvos žmonių gyvybės jiems nereikia. Jaunos mergaitės, taip karštai mylinčios tėvynę, gyvybė reikalinga tėvynei, bet ne dievams. Suprato tai ir kunigaikštis.
– Gerai, – tarė Gediminas, – gaila man mano žmonių gyvybės. Dievams gėlių pakanka. Ant jų pastatyta pilis bus tokia, kokios aš trokštu.
Pilis per karus ne kartą buvo sugriauta, bet bokštas su paaukota po kertiniu akmeniu gėlių puokšte stovi iki šiol.
