Aprašymas
Paveikslas „Baziliskas”
Akrilas ant drobės, 80x80cm, 2023m. Paveikslas parduodamas be rėmo.
Tai vienas iš dvylikos serijos „Vilniaus legendos” paveikslų. Paveikslų serija buvo pirmą kartą pristatyta 2023m. parodoje „12 sapnų apie Vilnių”, LDS būstinės galerijoje Vilniuje.
Baziliskas – legenda, pasakojanti apie baisų žvėrį, gyvenantį Vilniaus požemiuose.
Dvylika sapnų apie Vilnių – tai paveikslų serija, pasakojanti dvylika Vilniaus legendų, kurioje kiekvienas paveikslas yra skirtas tam tikrai konkrečiai legendai.
Legendos visais laikais egzistavo istorijos paraštėse, kaip spalvingi pasakojimai, dažnai apipinti nerealiais dalykais, apie tikrus žmones, įvykius ar vietas. Jei tik į jas atkreiptume dėmesį, galima būtų truputį kitoje šviesoje suprasti ir oficialius istorinius įvykius, nes jos duoda labai platų kontekstą tiek kultūrine, tiek socialine, tiek ir politine prasme. Tokių spalvingų legendų Vilnius turi gana daug, tiesiog jos nėra plačiai žinomos, daug istorijų jau yra pamiršta.
Baziliskas
XVII a. ant vienos iš Vilniaus kalvų stovėjo tvirtas gynybinis bokštas (bastėja). Baisaus karo metu kazokai ir maskvėnai sudegino, apiplėšė ir sugriovė miestą. Išgyvenusius šias negandas užklupo naujos nelaimės – badas ir maras. Nelaimių išvarginti žmonės gyveno baisioje nesantaikoje. Ten, kur stovėjo bokštas, miestiečiai ėmė pilti šiukšles, kurių dvokas pažadino požemiuose tūnojusią pabaisą. Vaikščioti toje vietoje darėsi nesaugu – ėmė dingti žmonės, ypač vaikai ir jaunos mergelės.
Mokyti Vilniaus jėzuitai išaiškino, jog ten gyvena milžiniškas baziliskas – pabaisa milžiniška gaidžio galva, varlės akimis ir gyvatės uodega. Baisiausia šio siaubūno galia – mirtinas žvilgsnis. Nebuvo Vilniuje ir jo apylinkėse žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie baziliską. Daug drąsuolių kūrė planus, kaip susidoroti su tuo siaubūnu, grąžinti miestui ramybę, o sau pelnyti garbę ir laimę. Vienas jų – kuklus amatininko mokinys. Jis mokytiems vyrams pasiūlė padaryti taip, kad baziliskas pats save nugalabytų: „Aš nemačiau, bet, sako, esama tokių lakštų, kuriuose gali regėti savo atvaizdą kaip ramiame Vilnios vandeny.“ Visi suprato, kad jaunuolis kalba apie veidrodį.
Sunkų Venecijos meistrų veidrodį jaunuoliui pririšo ant nugaros, įdavė deglą, o ant kaklo pakabino ragą. Įžengęs į dvokiantį urvą, jaunuolis rado miegančią pabaisą. Nusiėmęs veidrodį, apšvietė jį deglu. Išbudęs baziliskas veidrodyje išvydo savo žudantį žvilgsnį. Subliuvo, suvaitojo, ilgas jo kūnas sutrūkčiojo, iš pražioto snapo pasiliejo siera, o jos garai ėmė veržtis lauk. Vaikinas čiupo ragą ir iš visų jėgų papūtė.
Vilniečiai suprato, kad baziliskas nugalėtas – vakare negailėdami malkų sukūrė didžiulį laužą ir sudegino pabaisą.
Atsiliepimai
Atsiliepimų dar nėra.