Kryžiuočiai!.. Kryžiuočiai!.. Tasai baisus žodis išgąsčio, nusiminimo ir pykčio pripildydavo kiekvieno lietuvio širdį. Kiek nelaimių nešdavo šaliai kiekvienas pasirodymas tų plienu apsikausčiusių vienuolių, kurie ant savo apsiaustų nešiojo išsiūtą kryžių, širdy – veidmainystę, pyktį, godumą, o rankose – kardą, sumirkusį beginklių kūdikių, moterų ir senelių kraujuose.
Kai Vilnių pasiekė baisi žinia, kad kryžiuočiai, perėję Nemuną, į Lietuvą braunasi ir pakeliui mirtį sėja visa naikindami, degindami, mieste kilo sąjūdis, kurio ir apsakyti negalima. Dieną ir naktį tvirtintos pilys, kuriose pasislėpė dalis miesto gyventojų su žmonomis, vaikais ir turtu. Pataisyti prie krivių pilies aštriakuoliai, supilti aukštesni pylimai, pagilinti grioviai. Į pilį privežta kiek tik galima maisto, ginklų, žodžiu, mieste ir pilyse kaip avily ūžė, viskas judėjo.
Baimė didėjo – dienos slinko. Gi vieną naktį dangus nušvito kraujuota pašvaiste. Tai buvo pranašas kryžiuočių, kurie, kraujo ir grobio trokšdami, į Vilnių skubėjo. Ryto metą, šviesdamos baltais apsiaustais, žėrinčiais šarvais, povo plunksnomis pasipuošusios, įgriuvo į miestą pirmosios kryžiuočių dalys, ir bematant keliose jo vietose pūkštelėjo į viršų geltona liepsna ir juodų dūmų stulpai pakilo į dangų.
Pasigirdo baisus klyksmas velkamų iš pasislėpimo vietų moterų, vaikų ir senelių, kuriuos kilnūs riteriai kardais kapojo, ietimis varstė, ant medžių ir stulpų karstė ir jų kančiomis gėrėjosi. Nei baimės perimti beginklių aukų maldavimai, nei plėšiamų nuo motinų kūdikių klyksmas nesujaudino užgrūdintų kryžiuočių akmeninių širdžių.
Atlikę baisias skerdynes, kryžiuočiai su savo gurguolėmis apsistojo ant Smėlių (dabar Pranciškonų bažnyčia prie Trakų gatvės), ties Švč. Panelės bažnyčia, ir ėmė plėšti pačią bažnyčią, pirmiau išžudę vienuolius. Ligi pusiaunakčio truko laukinės orgijos ir paleistuvavimas. Rytojaus dieną visu smarkumu puolė krivių pilį, manydami kaipo medinę greit paimsią. Bet drąsi įgula tinkamai sutiko neprašytus svečius.
Didžiausi rąstai ir akmenys griuvo ant kryžiuočių, verdantis vanduo ir degutas srovėmis pasipylė nuo aukštų tvorų ir pylimų, akmeninės kulkos lietumi krito, sutarškėjo visi ginklai, pakilo vylyčių debesys, ir bematant kryžiuočių lavonai nuklojo visą aplinkumą, griovius ir perkasus užmuštais ir sužeistais sulygino.
Kryžiuočiai nesitikėjo tokio atkaklaus pasipriešinimo ir, matydami pilies nepaimsią, netvarkingai pasitraukė į savo stovyklas. Rytojaus ir tolesnėmis dienomis puolimą pakartojo, bet visuomet su vienodomis pasekmėmis.
Nutarė priversti pilį badu pasiduoti. Užėmė Piliakalnį (dabar Trijų kryžių kalnas) ir ten nuskyrė vietą vyriausiajam štabui. Puošnioj palapinėj apsigyveno pats ordino magistras, kitas užėmė komtūrai ir vyresnybė, visų vyriausiosios jėgos pasiliko senojoj vietoj prie bažnyčios.
Laikas bėgo. Pilyse neregimai tirpo maisto ir parako atsargos. Dienos duoklė pusiau sumažinta. Bet kiekvienas jautė, kad netrukus teks rinktis: bado ar kryžiuočio kalavijo mirtį arba sunkią nelaisvę. Buvo mėginama naktimis pulti priešus, tačiau negalima buvo prieiti prie jo, nes sutirpęs sniegas ledu pavirto ir apdengė paviršių. Kalnas status, tad ledas darė jį visai neprieinamą.
Lietuvių kariuomenėj buvo karys Jasinskis. Negrabus ir nekalbus buvo, tačiau pasižymėjo jėga ir drąsa.
Jasinskiui atėjo įžūli mintis išmušti neprašytus svečius nuo Plikakalnio. Per naktį meldėsi ir ruošėsi, tada išsirinko stipriausią ir protingiausią arklį ir aštriai jį pakaustė. Buvo jau apypietė, kai Jasinskis, sėdęs ant žirgo, per Šventaragio slėnį ir Vilnią pakalnėj atsidūrė. Protingas gyvulys pamažu, žingsnis po žingsnio, slinko pirmyn, kol galiausiai atsidūrė pačioj kalno viršūnėj.
Dar valandėlė – ir Jasinskis jau prie puikiosios palapinės. Už stalo, uždengto brangiais kilimais ir apkrauto įvairiausiais valgiais ir ąsočiais su vynu, pečiais atsirėmęs kėdės ramsčio, sėdėjo pats ordino magistras. Palapinėj tik jis vienas ir tebuvo. Kitose palapinėse buvo girdėti šūkavimai, juokai, ciniškos dainuškos ir taurių skambėjimas. Galima buvo spėti, kad visa vyresnybė puotauja, tardamasi saugi esanti ant neprieinamo kalno.
Jasinskis šoko į palapinę, ir magistras nesuskubo nė amtelti, kai Jasinskis stvėrė jį, užkimšo koserę, surišo ir užmetė ant arklio. Tai įvyko taip greitai, kad stovykloj niekas nepastebėjo pagrobimo, juo labiau kad į palapinę buvo įeita iš stačiosios pusės, kuria drąsuolis ant kalno užsikarietojo.
Šimtąkart sunkiau buvo nuo kalno nusikarietoti, nes ir arklys dvigubą sunkumą turėjo vilkti. Bet drąsūs visuomet laimi! Jasinskis, nugalėjęs visas kliūtis, nors ne be pavojų, pakalnėj atsidūrė. Tą pačią valandą ant kalno kilo suirutė ir triukšmas.
Vienas knechtų apsižiūrėjo, kai Jasinskis jau buvo už Vilnios. Permestą per arklį belaisvį pažino esant magistrą. Subėgo kryžiuočiai ant kalno krašto, neįmanydami, ką veikti, nes iš baimės ir ginklus pamiršo nustverti, kad drąsuolį nubausti galėtų. Troško iš pasiutimo, žiūrėdami, kaip neapkenčiamas lietuvis jų vadą velka.
Pily džiaugsmui ir nusistebėjimui galo nebuvo, kai ant uždususio ir putoto arklio pasirodė Jasinskis ir po tvirtovės vado kojomis nudrėbė savo grobį, kuriame bemat pažinta pusiau užtroškęs, skausmo, gėdos ir pykčio iškraipytu veidu kryžiuočių magistras.
Kryžiuočiai pradėjo derybas, trokšdami atgauti magistrą iš nelaisvės. Pilies vadas pareikalavo, kad kryžiuočiai tuojau išsinešdintų iš Vilniaus ir visos Lietuvos ir grąžintų lietuvių belaisvius ir grobį. Tik tomis sąlygomis sutiko grąžinti jiems vadą.
Bet žinodamas, kad „kilnūs“ riteriai nelabai pratę duoto žodžio laikytis, pareiškė, kad tik tada paleis jų magistrą, kai jie atsidurs už Lietuvos sienų. Norom nenorom turėjo kryžiuočiai pasiduoti tokiomis griežtomis sąlygomis ir nešti kudašių iš Lietuvos, žadėdami savo širdy ateity atkeršyti. Rytojaus dieną jie paliko Vilnių.
Nepavyko tačiau jiems, nes germėse laukė jų pasiruošę žemaičiai ir bemaž visus išklojo. Į Prūsus grįžo tik likučiai, kur po kurio laiko grįžo ir jų vadas aplaužytais ragais.
Jasinskis už didvyrišką žygį buvo pakeltas į bajorų luomą, padovanota jam pats Piliakalnis ir daug žemės Vilniaus apylinkėse su kitais septyniais Antakalnio kalnais, kuriuos vėliau jo ainiai pavedė Katedros kapitulai. Toji ir šiandien juos tebevaldo ir jie vadinami „Jasinskių Altarija“.
Jasinskiai. Vilnius’ Legends
The Crusaders! The Crusaders! That terrible word had the power to fill the hearts of every Lithuanian with fright, sadness, and anger. The misfortune brought to the country with every appearance of those steel-armoured monks was painful to recall. They wore a cross embroidered on their cloaks, but they brought hypocrisy, anger, and greed in their hearts, with a sword held in their hands, soaked in the blood of defenceless children, women, and the elderly.
These apostles, supposedly preaching the doctrine of Christ, armed and full of pride, walked through Lithuania in the light of homestead fires, with the dying groaning in agony beneath their swords. Along the tear-stained paths they strode, scarred by the weeping of the mothers, widows, and orphans whose wealth they had robbed, and the fathers, sons, and young boys they had led away as captives to a short life of hard labour.
When those armed Crusader regiments crossed over, Lithuania’s villages and towns became ruins, hundreds of corpses littering the roads. They uprooted the trees, and the blossomed and tranquil countryside was transformed into pure, vast graves.
When the terrible news reached Vilnius that the Teutonic Knights, having crossed the Nemunas River, were coming to Lithuania, sowing death and destroying everything along the way, an unspeakable turmoil broke out in the city. Clothes, utensils, and jewels were loaded into chests with extraordinary haste and hidden in underground caves. Castles were fortified throughout the day and night, hiding some of the city’s inhabitants with their wives, children, and belongings. The sharpened ramparts at the old priests’ castle were repaired, higher embankments were built, and ditches were deepened. Food and weapons were brought to the castle as quickly as possible. No matter where one looked, everything was buzzing and moving with urgent energy.
Fear grew as the days passed by. And, one night, the sky lit up with bloody lights. It was a prophet of the Crusaders who had rushed to Vilnius, longing for blood and prey. Then, the following morning, the first of the Crusaders themselves burst into the city, glowing in their white robes and shining armour, outfits adorned with peacock feathers.
Yellow flames immediately burst forth in several parts of the city, and columns of black smoke billowed up into the sky. The terrible screams of women, children, and old men being dragged from their hiding places rung out across the city, defenceless residents being hacked to pieces with swords and spears by knights who considered themselves to be nobles. Bodies were strung up on trees and poles, the Crusaders rejoicing in their suffering. Neither the pleas of unarmed victims seized by fear nor the screams of babies being torn from their mothers stirred their hardened, stony hearts.
After the terrible massacre, the Crusaders camped with their string of carriages on Smėliai, which is now known as the Franciscan Church near Trakai Street. They also rested near St. Panelė church and began looting the building, killing the monks first. Uncontrolled orgies and debauchery lasted until midnight.
The next day, they attacked the old priests’ castle, thinking that its wooden construction would be easy to destroy. Still, the brave crew duly welcomed the uninvited guests, having prepared for their arrival. Massive logs and boulders rained down upon the Crusaders; boiling water and tar were poured in torrents from the high fences and ramparts. Stone bullets rained down, all the weapons shattered, and clouds of bullets arose. The bodies of the Crusaders covered the whole area; ditches and trenches were flattened with the dead and the wounded.
The Crusaders did not expect such a stubborn resistance and, seeing that the castle would not be taken, retreated to their camps in disorder. The attacks continued over the next and the following days but always came with the same outcome. So, they decided to starve the castle into surrender instead. They occupied the castle mound (which is now the Hill of the Three Crosses) and assigned a place for their headquarters there. The Master of the Order himself took up residence in a magnificent tent, and his commanders and superiors occupied the others. Meanwhile, the main forces stayed in the old place near the church.
Time passed, and food and gunpowder supplies in the castles were invariably falling by the day. Daily tributes were halved. However, everyone knew that the final choice was fast approaching: death by starvation or the sword of a crusader, or living life in captivity. At night, attempts were made to attack the enemy, but they just could not be approached; the melted snow turned to ice and covered the surface. The mountains were too steep, and the ice made it completely unscalable.
The Lithuanian Army had a soldier named Jasinskis. He was clumsy and reserved, but he was also very strong and courageous. The Crusaders knew him well, and they had been caught by his huge sword many times before. However, he had a different plan to help push the uninvited guests out of Plikakalnis.
He prayed and prepared through the night, then chose the strongest and most intelligent horse and saddled him with care. It was already midday when Jasinskis, mounted on horseback, crossed the Šventaragis valley and the hills of Vilnius. Not a single Crusader could be seen from that side of the hill. Jasinskis spurred the horse’s flank, and in one leap, he reached the very top. The intelligent animal, guided by instinct, carefully climbed the icy mountain, choosing the most secure places to put his hooves.
Several times, the pair almost fell into the river, but gradually, step by step, they made their way up; finally, they reached the top of the hill. Within no time at all, Jasinskis had already forced his way into the magnificent tent. Behind a table, covered with expensive carpets and laden with all sorts of dishes and jugs of wine, with his shoulders resting on the arm of a chair, sat the Master of the Order himself. He must have just had lunch; now, with his cloak open, his legs stretched out, and his head on his chest, he was dozing peacefully.
He was the only one in the tent. However, there was shouting, laughter, cynical songs, and the clinking of chalices from others. It was easy to assume that the entire leadership was feasting, assuming safety on an (almost) inaccessible mountain.
Jasinskis jumped into the tent, and the magistrate had no time to make any sound when Jasinskis grabbed, gagged, and tied him. He threw the man onto his horse with such speed that no one in the campsite could notice it, especially given that the entrance to the tent was on the steep side that the brave man used to climb the mountain.
It was a hundred times harder to get down the hill; the horse had to carry double the weight, and the kidnapping of the magistrate could be noticed at any minute. But the courageous always win, and Jasinskis and his steed overcame all obstacles, though not without dangers. Soon, they found themselves on a hillside, just as turmoil and noise started from the top of the hill. But, by the time one of the servants had realised what was wrong, Jasinskis was already past the Vilnia River.
The servant recognised the prisoner thrown over the horse as the Master. The Crusaders came over the edge of the hill, not knowing what to do; they were afraid, and they had forgotten to load their weapons to punish the courageous man. They were furious but powerless as they watched their leader being dragged away by the hated Lithuanian.
There was no end to the joy and astonishment in the castle when Jasinskis appeared on a panting and foaming horse; he swept his prey under the feet of the commander of the fortress, where the Crusader magistrate, half-starved and with a face distorted by pain, shame, and anger, was immediately recognised.
The news of the leader’s abduction spread with lightning speed among the Crusaders. Unrest and turmoil broke out, and the Lithuanians used it as an opportunity to take advantage. The Crusaders standing next to the church received most of the attention.
The Crusaders began negotiations in an attempt to retrieve the Master from captivity. The commander of the castle demanded that they leave Vilnius and Lithuania all at once and return the Lithuanian prisoners and their captives. Only on those terms did they agree to return the Master to them. But, knowing that the so-called “noble” knights were not accustomed to keeping their word, they declared that they would only release their master once the Crusaders were outside the borders of Lithuania.
Unwillingly, the enemies had to surrender under such harsh conditions and leave Lithuania, though they silently vowed to take revenge in the future. The next day, they left Vilnius. They failed, however, because the Samogitians were waiting for them in the forests, ready to take them out. Only the remnants returned to Prussia, where the Master returned some time later with broken horns.
For his heroic feat, Jasinskis was elevated to the rank of a nobleman, given Piliakalnis itself and a large amount of land within the vicinity of Vilnius (along with the other seven hills of the Antakalnis), which were later entrusted to the Cathedral Chapter by his descendants. They still govern them to this day, and they are known as the “Jasinskis family altar.”
