Gražioji Usparimė, šešioliktąjį pavasarį išvydusi, neteko motulės ir tėvulio. Kadangi nebuvo artimų giminių, prie kurių galėtų prisiglausti, ryžosi vaidilute tapti, pasiaukoti dievams ir Perkūno žinyčioje amžinąją ugnį saugoti, kad neužgestų.
Vaidilos ją mielai priėmė ir Krivė-Krivaitis atliko įšventinimo apeigas. Baltais rūbais aprengta, skaisčioji Usparimė padarė nekaltybės įžadus.
Slinko metai. Jaunoji vaidilutė skyrėsi iš kitų dorumu, kuklumu ir uoliu pareigų atlikimu. Už tai vaidilos ir krivės netingėjo josios girti, o pats Krivė-Krivaitis ją kitoms pavyzdžiu liepdavo imti.
Tačiau kažin koks neišaiškinamas liūdesys, kažkoks nežinia ko pasiilgimas drumste drumstė jos sielos ramybę.
Vieną pavasario naktį, kai gamta maudėsi sidabrinėj mėnulio šviesoj, Usparimė, baigusi savo tarnybą prie aukuro, ilsėjosi ant akmens šventam ąžuolyne.
Tokios gražios nakties tylos niekas nedrįso drumsti; nė vienas lapelis ant medžio nejudėjo. Usparimė sėdėjo įsmeigusi savo žydrų akių žvilgsnį į mėnulį ir svajojo. Jautė, kad gyvenimo tokio, koks dabar yra, jai jau nebepakanka. Jautė esant kitą gyvenimą, kupiną laimės ir meilės… Ir troško mylėti ir mylima būti.
Ir štai, kai taip sėdėjo nejudėdama, paskendusi saldžiose svajose, tolokai pasigirdo dainos gaida. Tvirtas ir gražus vyriškas balsas traukė aistringą dainą apie laimę, kurią meilė teikia.
Pašoko susimąsčiusi vaidilutė ir, trokšdama bent iš tolo žvilgtelėti į dainininką, slinko šventojo šilo tankumynu į tą pusę, iš kur daina plaukė.
Besiartinant širdis smarkiai ėmė plakti, ir ji, lyg stabo ištikta, ūmai sustojo. Už poros žingsnių, pečiais atsirėmęs į milžinišką ąžuolą, mėnulio šviesoj stovėjo augalotas jaunuolis, nuostabiai gražaus veido ir aiškiomis giliomis akimis. Šviesūs ilgi plaukai driekėsi per jo tvirtus pečius.
Taip netikėtai išvydęs priešais save gražią vaidilutę, pamanė, jog tai dievaitės esama, bet jos pavidalas, drebėjimas, ugnimi degą raudoni skruostai greit įtikino, jog tai šios žemės žmogystos esama.
Sužavėtas jos gražumo, stvėrė mergaitės ranką, norėdamas išreikšti savo didžiausią džiaugsmą. Usparimė vos neapalpo, bet tuoj atsikvošėjo ir, ištraukusi ranką, greit pabėgo. Likusią nakties dalį praleido besimelsdama ir maldaudama dievų, kad atleistų nuodėmę.
Tačiau kai atėjo kita naktis, kai mėnulis savo paslaptinga šviesa padabino žemę ir pasigirdo dainos žodžiai, vaidilutė, neįveikiamos jėgos stumiama, vėl atsidūrė po ąžuolu. Ten jos jau laukė riteris. Šiuo kartu jis jau drąsesnis buvo ir, pamatęs mergaitę, stvėrė ją į glėbį, ir jų lūpos susitiko aistringam bučiny.
Nuo tada jie kasnakt susitikdavo, ir įvyko tai, kas ir turėjo įvykti… vaidilutė sulaužė skaistybės įžadus. Meilė ją visiškai apsvaigino, pamiršo apie viską ir net savo pareigas eidama ėmė apsileisti.
Usparimės būdo pakitimas ir keistas elgesys atkreipė draugių ir krivių dėmesį. Ėmė ją sekti, ir greitai jos pasimatymai su riteriu nebe paslaptim tapo.
Nuodėmė buvo baisi ir, norint permaldauti dievus, kaltininkė turėjo būti smarkiai nubausta. Krivių ir vaidilų teismas Uparimę pasmerkė baisiai mirčiai.
Paskirtą dieną ant Neries kranto susirinko krivės, vaidilos ir baimės apimtos šventosios mergelės. Išvilkta iš požemių nelaiminga mergaitė buvo atvežta į bausmės vietą vežimu, pakinkytu dviem juodom karvėm. Davus ženklą, buvo nuimtos nuo jos vaidilutės žymės – baltas rūbas ir vainikas – ir surištos rankos.
Krivės ir vaidilos gedulingais balsais giedojo giesmes, maldaudami dievų, kad už vienos nuodėmę nebaustų ištikimų savo tarnų. Kai kurios vaidilutės, užsidengusios delnais akis, gailiai verkė, nes tylią ir ramią draugę labai mylėjo, o gal ne viena širdies gilumoj suprato ją ir užjautė.
Jau buvo rengiamasi vykdyti nuosprendį, kuriuo Usparimė buvo pasmerkta nuskęsti upėje vienam maiše drauge su šunim, kate ir gyvate, kai ūmai, nežinia iš kur atsirado riteris rūsčiu veidu ir degančiomis akimis.
Buvo pasipuošęs puikiais šarvais, o rankoje laikė iškeltą kardą. Visas jo pavidalas buvo kažkoks nepaprastas, tad visus baimė persmelkė. Vieni, manydami jį dievą esant, klaupėsi prieš jį ant kelių, kiti bėgo ir gelbėjosi kaip galėjo.
Riteris supjaustė virves, kuriomis buvo surišta mergaitė, ir įsakė krivei bematant sutuokti jį su mergaite. Čia pat po sutuoktuvių, meiliai apkabinęs savo brangiąją žmoną, riteris drauge su ja krito į Nerį ir nuskendo jos sraute.
Toj vietoj pasidarė sūkurys, ir dabar tebesukąs sraunius Neries vandenis.
Nuo to laiko, kai mėnulis pakyla aukštai aukštai, gražioji Usparimė iškyla iš vandens, išlipa ant kranto ir penėdama kūdikį liūdną dainą niūniuoja apie savo praeitį. Kartais drauge su riteriu pasirodo žvejams; tuomet taip pat pasigirsta šunies staugimas, katės kniaukimas ir gyvatės šnypštimas.
Priestess. Vilnius’ Legends
Upon reaching her sixteenth spring, Usparime, a truly beautiful young girl, lost her mother and father. Her mother, afflicted by a serious illness, had gone to the Gods of the past, and her father had been torn apart by wolves while on a hunting trip. With no close relatives to shelter or support her, she resolved to become a priestess, to sacrifice herself to the Gods, and to keep the eternal fire from going out in the knowledge of Thunder. The head priests gladly accepted her, and Krivė-Krivaitis performed the ordination rites. Wearing pure white clothes, the innocent Usparime took her vows of chastity.
Years passed, and the young priestess became known for being different from the others; her honesty, modesty, and diligence in performing her duties were second to none. For this, the head priests consistently praised her, and Krivė-Krivaitis himself taught others to take her as an example.
But an inexplicable sadness, a longing for something she didn’t know, clouded the peace of her soul. Many times, while sitting in front of the altar and gazing into the flames of the sacred fire, her thoughts drifted to a vast, unknown world. Even when she heard the joyful songs and jokes of boys and girls outside the temple, a deep sorrow clutched at her heart, and her eyes filled with tears.
One spring night, when the whole world was bathed in silver moonlight, Usparime was resting on a stone in a sacred oak forest, having already finished her service at the altar. No one dared to disturb the silence of such a beautiful night; not even a leaf on the trees moved. Even the flowing Neris, as if put to sleep, lazily pushed its waters along; all the while, the silver moon, sailing across the sky, bathed the surroundings in soft, sad, and mysterious light. Somewhere not so far away, a nightingale’s voice could be heard, with which it sang a love song to those around it.
Usparime sat with her blue eyes fixed on the moon, dreaming. She couldn’t help but feel that the life she was leading was no longer enough. She felt there was another life waiting for her, full of happiness and love… She desperately dreamed to love and be loved.
As she sat, lost in her sweet dreams, a song rang out in the distance. A strong and beautiful male voice sang a passionate song about the happiness that love brings.
The priestess leapt to her feet. Wishing to catch a glimpse of the singer from afar, she crawled through the thicket of the sacred meadow in the direction from which the song was coming. And as she approached, her heart began to pound strongly; but, as if struck by lightning, she stopped suddenly. A few steps away, a knight in shining armour stood in the moonlight, his shoulders leaning against a giant oak tree. He was a tall young man; his strikingly handsome face and clear, deep-set eyes were hard to ignore. Blond, long hair tumbled across his strong shoulders.
When he saw the beautiful priestess in front of him, he immediately assumed it was the presence of a goddess; however, her shape, her trembling, and her fiery red cheeks quickly convinced him that she was a human presence. Overwhelmed by her beauty, he took the girl’s hand to express his greatest joy. Uspamire almost fainted; however, she quickly gathered herself and pulled her hand back, then ran away as fast as her legs could carry her. She spent the rest of the night praying and begging the Gods to forgive her for her sin.
But the next night, when the moon’s mysterious light illuminated the Earth, she heard the lyrics of the song once more. Pulled by an irresistible force, she found herself under the oak tree again. The knight was already waiting for her; this time, he was bolder, and when he saw her, he took her in his arms, and their lips met in a passionate kiss.
From then on, they met every night, and what was never supposed to happen happened… The priestess broke her vows of chastity. She was overwhelmed by love and forgot about everything, even neglecting her duties. Thus, a terrible disaster almost occurred at one point – the poorly kept sacred fire almost went out. Fortunately, a replacement came, and another priestess, throwing in some firewood, managed to restore it once more.
Changes in Usparime’s character and behaviour drew the attention of her friends and the priests. They followed her, and soon, her dates with the knight were no longer a secret.
The sin was terrible. In order to appease the Gods, the perpetrator had to be severely punished, and so a court of priests condemned Uparime to a horrible death.
On the appointed day, priests, head priests, and fearful holy virgins gathered on the banks of the Neris. After being dragged out of the dungeons, the poor girl was brought to her place of punishment in a cart drawn by two black cows. At the signal, her white robe and crown were removed, and her hands were bound.
The priests and head priests sang hymns in mournful voices, beseeching the gods not to punish their faithful servants for one sin. Some priestesses, with their hands over their eyes, wept pitifully; they adored their silent and quiet friend, and perhaps more than one of them understood and sympathised with her in their hearts.
The sentence was due to be carried out, condemning Usparime to drown in the river alone in a sack with a dog, a cat, and a snake – but suddenly, out of nowhere, the knight appeared, his face stern and eyes burning with fury. He was covered in fine armour and held a drawn sword in his hand. His whole silhouette was somehow extraordinary, and everyone was in awe. Some, believing him to be a god, knelt before him; others ran and saved themselves as best they could.
The knight cut the ropes that bound the girl, ordering the head priest to marry him to the girl at once. Immediately after the wedding, and after lovingly embracing his dear wife, he fell with her into the Neris and drowned in its current.
A whirlpool appeared, and this power continues to move the rushing waters of the Neris River to this day. Nevertheless, when the moon rises high in the sky, the beautiful Usparime emerges from the water, climbs onto the shore, nursing her baby, and hums a sad song about her past. Sometimes, she appears together with her knight for the fishermen; and then, the howling of a dog, the yowling of a cat, and the hissing of a snake can also be heard.
