Anais laikais Minske gyveno garsus mūrininkas Vaitiekus. Turėjo vienturtę dukrelę Marytę, kurią išleido už dailaus bernelio Jono, savo mokinio. Jonas buvo labai darbštus ir troško kuo daugiau išmokti
. Jis ne kartą girdėjo iš žmonių, kad Vakarų Europoje esama meistrų mūrininkų, kurie sugeba pastatyti tokių bažnyčių ir rūmų, apie kokius senis Vaitiekus ir supratimo neturi. Taigi, vieną dieną Jonas nutarė vykti į svetimus kraštus ir ten pas garsiuosius meistrelius mokytis mūrininkauti.
Palikęs žmoną uošvio globoj, Jonas paliko gimtąją šalį ir pasileido į nežinomus kraštus. Aplankė daug valstybių, matė įvairiausių bažnyčių ir rūmų, kurių grožiu ir dydžiu atsigėrėti negalėjo. Galiausiai susitarė su vienu garsiu kryžiuočių mūrininku, kurio kūriniai stebino, ir pasiliko pas jį mokiniu ir padėjėju.
Kelerius metus apie Joną niekas nė žodžio negirdėjo.
Tuo tarpu pamaldi kunigaikštienė Ona sumanė pastatyti Vilniuje naują bažnyčią. Kunigaikštienė geidė, kad bažnyčia būtų visų gražiausia, todėl ir geriausio mūrininko ieškojo. Žinovai nurodė senį Vaitiekų kaipo geriausią visame krašte meisterį. Jam kunigaikštienė ir pavedė naują bažnyčią statyti.
Netrukus Vaitiekus su dukterimi persikraustė į Vilnių ir pradėjo statybą. Padėjo pamatus ir ėmė statyti sienas, kurios augo gana greitai ir bematant pasiekė poros sieksnių aukštį. Vaitiekus gyrėsi sukursiąs tokį kūrinį, kokio niekas nėra sukūręs, ir džiaugėsi, kad jo kaipo mūrininko vardas visais amžiais garsėsiąs.
Vieną vakarą senis mūrininkas sėdėjo savo bute netoli pradėtos statyti bažnyčios ir laužė galvą planais. Marytė, paskendusi liūdnose mintyse, siuvo kažkokį drabužėlį, kartkartėmis šluostydama ašaras.
Po valandėlės subeldė į duris. Marytė pakilo, pribėgo prie durų, jas atidarė ir džiaugsmo perimta puolė vyro glėbin. Pakilo ir senis Vaitiekus ir nuoširdžiai pasveikino žentą. Kai numalšino pirmąjį alkį ir Marytė pastatė ant stalo taureles su lietuviškuoju midum, Jonas ėmė pasakoti, kur buvo, ką matė ir ko mokės svetur. Senis pasityčiodamas nusijuokė ir galiausiai tarė:
– Daug žemių aplankei, daug matei ir, manau, neleidai laiko veltui, tai tuo geriau galėsi įvertinti mano kūrinį, kurį aš pradėjau kurti. Įvairūs italų, olandų ir kryžiuočių statyti rūmai prieš manąjį atrodys kaip menkos pašiūrės. Rytoj parodysiu tau planus ir pačią statybą, kurią jau gerokai pastūmėjau pirmyn. Įsitikinsi, kad Vaitiekus, nors senas, tačiau daugiau vertas nei visi tavieji meistrai, kuriuos taip giri.
Rytojaus dieną abu nuėjo prie statybos. Jonas tikėjosi iš tikrųjų pamatyti kažką nepaprasta, juo labiau kad Vaitiekus nesiliovė gyręs ir didžiavęsis savo darbų sumanumu. Jonas labai nustebo, pamatęs išvestas sunkias, poros sieksnių aukščio sienas be jokių atbrailų ir pagražinimų. Išorinės durys buvo nedailios ir nepritiko projektuojamai visumai. Negalėjo nuslėpti įspūdžio, kurį jam padarė išgirtas „kūrinys“, ir į įkyrų uošvio klausimą, ar labai sužavėtas jo darbu, švelniai atsakė:
– Ne, tėve, ne to tikėjaus. Aš kitaip statyčiau. Tai, ką regiu, yra per sunku, netinkama ir vienas dalykas su kitu nesuderinta… Aš daryčiau lengvutį, vaiskų žaislelį. Mano atbrailos būtų iš karbinių nuaustos, o bokšteliai į dangų stiebtųsi.
Čia ėmė rodyti visus trūkumus, kuriuos tik pastebėjo, ir garsiai svajoti, kaip jis visa tai padarytų. Vaitiekus pastiro iš pykčio, negalėdamas įsivaizduoti, kaip gali drįsti kas nors peikti tai, ką jis didžiausiu kūriniu laiko. Klausėsi žento suraukęs žilus antakius ir sučiaupęs lūpas. Galiausiai prapliupo ilgai laikytu pykčiu:
– A, pienburni! Drįsti peikti geriausio krašte meistro darbą! Matau, kad tu čia nieko nenusimanai. Už tai tave reikia visam gyvenimui pamokyti!.. Klausyk! – čia nutvėrė žentą už peties, – pavedu tau tą statybą.
Tęsk ją toliau pagal savo skonį, bet atmink, įžūlus drąsuoli, kai išvesi šleivas sienas ir kreivus stulpus, kai negausi rodos su skliautais ir ant kelių atsiklaupęs maldausi mane, kad tau patarčiau, senis Vaitiekus atstums tave ir juoksis iš gėdos, kurios tu prisprogsi, ir iš negarbės, kuri nukris ant tavo galvos. Einu!.. Nematysite manęs, kol pabaigsi šią statybą.
Veltui Jonas ir išsigandusi Marytė stabdė senį, veltui meiliais žodžiais maldavo, kad pasiliktų ir tęstų bažnyčios statybą, įžeistas senis nė klausyti nenorėjo. Ištrūkęs iš vaikų, senis beregint dingo siauroj gatvelėj ir greit apleido Vilnių.
Norom nenorom Jonas turėjo imtis darbo. Pasišventė jam visu savo jaunystės karštumu. Džiaugėsi, kad plytoj ir akmeny gali įkūnyti savo svajas.
Nenugriovė senio Vaitiekaus statytų sienų, bet ant jų kaip ant pamatų ėmė pinti lankus, lainus, lengvus stulpelius ir atbrailas. Galiausiai vainikavo visą statybą trimis permatomais bokšteliais, kurie, rodos, skriste skrenda į dangų.
Daugiau kaip metus truko statyba ir per visą tą laiką senis Vaitiekus nė akių neparodė ir jokios žinios apie save nedavė, tartum jo tarp gyvųjų nebūtų.
Vieną vakarą visai netikėtai senis atsirado vaikų bute. Šaltai pasisveikinęs su Jonu ir Maryte ir vos mestelėjęs žvilgsnį į pakištą jam kelių mėnesių anūkę, paniuręs sėdosi prie stalo ir pašiepiamu balsu paklausė Jono:
– Tai ką, ženteli, girdėjau statybą baigiąs? Atėjau pamatyti ją ir nubausti tave už įžūlumą. Įsivaizduoju, kaip atrodo tavo kūrinys. Vesk parodyk!
– Tėve, – švelniai tarė Jonas, spausdamas senio delną, – dabar naktis, sunku bus tau ką nors įžiūrėti. Rytoj anksti nuims pastolius ir tuomet pamatysi, kad tavo žentas yra vertas tavęs.
– Vesk mane tuojau. Dabar pilnatis ir visai pakanka šviesos, kad įgudusi mano akis pastebėtų visus trūkumus ir tavo riktus. Eime!
Jonas nesispyrė, paėmė tik apsiaustą ir žibintuvą ir nudrožė paskui uošvį. Marytė, kažkokio nerimo graužiama, paėmusi ant rankų užmigdytą kūdikį, nusekė paskui juos. Marytė pasiliko aikštelėj prieš bažnyčią ir neramiai sekė dvi kaskart aukštyn kopiančias žmogystas…
Mėnulis išlindo iš po debesų ir švelnia šviesa apliejo bažnyčią. Vaitiekus nė žodžio netardamas slinko aukštyn, kartkartėmis sustodavo ir atidžiai apžiūrinėdavo mūrą. Jo veidas vis labiau niaukėsi ir blyško, o akyse siautė nustebimas ir laukinis pyktis.
Kai užsikarietojo ant paties viršaus ir prieš jų akis šviesiam dangaus dugne pasirodė permatomas, tarytum ne iš plytų, bet iš plonų vytelių padarytas bokštelis, senis pasviro ir nervingai nusitvėrė pastolių stulpo. Išblyško kaip lavonas, o akys baisiu pykčiu degė.
– Ha, – sušnypštė per dantis, – sutvėrei nepaprastą kūrinį! Garsusis Vaitiekus tik mokinys prieš tave! Turbūt velnias tau padėjo. Lai gelbsti jis tave ir dabar!
Tuos žodžius taręs, senis iš visų jėgų smogė kumščiu žentui į kūtinę. Jonas pasviro, išskėtė rankas ir krito nuo pat viršaus žemyn, bet krisdamas nusitvėrė už išsikišusios lentos ir paliko kaboti ore. Marytė beveik be nuovokos šoko pirmyn šaukdama:
– Joneli mano!.. Joneli mano!.. Tėve, ką padarei?!.. Dėl dievo švento, gelbėk jį!
Bet Vaitiekus, siusdamas iš pykčio, pagriebė gulinčią prie jo kojų plytą ir smogė Jonui į galvą. Šis paleido lentą ir perskelta galva nudribo prie Marytės kojų.
St. Ann’s Church. Vilnius’ Legends
In those days, Minsk was home to Vaitiekus, a famous mason. He was no longer a young man, but he had a daughter, Marytė, whom he had married to a handsome boy, Jonas, who was his pupil.
Jonas was very hard-working and eager to learn as much as possible. However, he dreamed of more. He had often heard tales of the master masons in Western Europe who were capable of building churches and palaces; alas, old Vaitiekus had no knowledge of such people.
In pursuit of his dream, one day, Jonas decided to go to a foreign land to learn bricklaying from the famous masters. Vaitiekus tried to persuade his son-in-law not to go on such a perilous journey to a strange country, arguing that strangers could not teach him better than he himself could. His young wife also begged him not to abandon her, too. But neither the old man’s arguments nor his wife’s affectionate words could stop Jonas from going on his quest.
Jonas left his wife in his father-in-law’s care, leaving his homeland for unknown countries. He had visited many countries during his years, witnessing churches and palaces of all kinds, the beauty and grandeur of which he greatly admired and dreamed of being able to replicate. Eventually, he came to an agreement with a famous Crusader mason, whose work was astonishing, and stayed with him as his apprentice and assistant.
No one heard about Jonas for many years following his decision.
Time passed by, and eventually, the pious Duchess Ann conceived the idea of building a new church in Vilnius. The Duchess wanted the church to be the most beautiful of all, so she looked for the best mason in the country. Experts pointed to Vaitiekas as the best craftsman in the region, and lo, he was commissioned to build the new church.
Vaitiekus and his daughter moved to Vilnius and started work on the immense construction. They laid the foundations and started building the walls, which grew quickly to a height of a couple of cubits. Vaitiekus boasted that he would create a work so exceptional that no one else would ever have done anything similar; he rejoiced that his name as a mason would be known throughout the ages.
One evening, the old bricklayer was sitting in his home near the ongoing church construction, going over plans in his head. Marytė, lost in her own sad thoughts, was sewing a garment, occasionally wiping away the tears. She longed earnestly for her beloved Jonas, for whom she was very worried. It had been more than a year since she had received so much as a greeting from her husband (from a passing individual). She craved to hear more; to build on the last news that he was healthy, still deeply in love with her, working and studying hard.
Suddenly, loud footsteps sounded from the yard. Then, an hour later, there was a knock at the door. Marytė got up, ran to the door, and flung it open; there, her husband stood, and she rushed into his arms. Vaitiekus also stood up and warmly greeted his son-in-law.
With hunger satisfied and thirst quenched with glasses of the finest Lithuanian mead, Jonas began to tell them where he had been, what he had seen, and what he had learned abroad.
However, the old man laughed mockingly and finally said, “You’ve visited many lands, have seen a lot, and I am confident that you have not wasted your time. So, all the better to appreciate the work that I have started to create! The various palaces built by the Italians, the Dutch, and the Teutonic Knights will look like tiny sheds compared to mine. Tomorrow, I’ll show you the plans and the construction itself, which I’ve already pushed well ahead with. You will see that I, Vaitiekus, though old, am worth more than all your masters, whom you praise so highly.”
Both men arose early the next morning and went to the construction site. Jonas eagerly followed, expecting to see something extraordinary, especially since Vaitiekus had not stopped praising and boasting about the cleverness of his work all night. However, the young man was somewhat disappointed to see heavy walls, a couple of cubits high, without any ledges or embellishments. The external doors were small and did not seem as if they matched the overall design.
Unable to overlook his extraordinary first impression of the work based on what he had heard prior, he did his best to reply gently to his father-in-law’s intrusive question about whether he was impressed with the work. “No, Father. This is not what I was expecting,” he said. “I would build it very differently. What I see now is too heavy and disproportionate. Not all of the features are in harmony with the others. I would make a light, fruity toy. If I had been working on this, the ledges would be made from corrugated iron, and the turrets would rise into the sky.”
Here, he began to point out all the shortcomings he could see and elaborated on his own dreams, sharing how he would perfect the construction. However, far from taking the ideas on board, Vaitiekus flew off the handle; he simply could not understand how anyone could dare criticise what he considered to be his greatest work.
He listened to his son-in-law with furrowed brows and pursed lips. Finally, a long-held anger erupted:
“You, little greenhorn! Do you dare to criticise the work of the best craftsman in the country? I can see that you don’t know anything here, after all! Those Teutonic Knights have confused your mind, and you think you can create something better than Vaitiekus! You need to be taught a lesson for life!”
Vaitiekus calmed for a moment and placed a hand on his son-in-law’s shoulder. “Listen. I am entrusting you with the rest of the construction. Please, finish it according to your liking, but remember, you insolent but brave man, when your work is finished with slanting walls and crooked pillars, when you do not get the vaulted Rhodes just right, and when you kneel on your knees and implore me to advise you, I shall turn you away, and I will laugh at the shame you will have suffered by your own making and at the dishonour that will fall on your head. I’m leaving! You won’t see me until you finish this construction.”
In vain, Jonas and the frightened Marytė desperately tried to stop the old man, pleading with loving words for him to stay and continue the construction of the church; however, the offended Vaitiekus would not even listen. And so, after escaping the desperate calls of his daughter and son-in-law, the old man disappeared into a narrow street and left Vilnius.
Reluctantly, Jonas had no choice but to get to work. He devoted himself to the task with all the ardour of his youth, thrilled at least to embody his dreams in brick and stone. However, he did not tear down the walls built by the old man Vaitiekus; rather, he began to weave hoops, lashings, light columns, and ledges on top of them like foundations. Finally, he crowned the whole construction with three transparent towers that seemed to fly into the sky, nearly touching the clouds from the perspective of onlookers.
The construction lasted for more than a year, during which time, old Vaitiekus never showed himself or sent any message. It seemed as if he was not amongst the living at all. But then, one evening, the old man turned up unexpectedly at the house. He had changed drastically since leaving, growing old and walking stiffly with a hunched back. Apparently, the blow to his pride has been very painful for him. After a cold greeting to Jonas and Marytė and a glance at his granddaughter of a few months, he sat down at the table and, in a mocking voice, asked Jonas, “So, my dear son-in-law, I heard the construction is coming to an end. I have come to see it and to punish you for your insolence. I can already imagine how your creation must look. Please don’t wait; show me now!”
“Father,” Jonas said gently, squeezing the old man’s hand, “it’s nighttime already, and it will be hard for you to see anything. Tomorrow, the scaffolding will come down early, and then you will see that your son-in-law is worthy of you.”
“Take me there now. It’s a full moon, and there’s just enough light for my trained eye to see all your flaws and your rantings. Let’s go!”
Jonas didn’t make any further fuss; he merely took his coat and a torch and followed his father-in-law. Marytė, feeling anxious, picked up the sleeping baby in her arms and followed them. The moon disappeared under a cloud, and it fell completely dark.
The old man walked with quick, anxious steps, followed in silence by Jonas. Marytė stayed in front of the church and anxiously watched the two men climb higher and higher.
The moon emerged from beneath the clouds and bathed the church, the scaffolding, and the two figures climbing it in a soft blue light. Without saying a word, Vaitiekus crept upwards, stopping from time to time to look closely at the masonry. His face grew increasingly haggard and pale, and his eyes were filled with surprise and wild anger.
When they reached the very top, a translucent tower, made not of bricks but of thin twigs, appeared before their eyes under the light of the bright sky. The old man scowled, leaning over and nervously grabbing a scaffold pole. He was as pale as a corpse, and his eyes were burning with anger.
“Ha!” he hissed through his teeth. “You have created a remarkable work of art! The famous Vaitiekus is but a disciple before you! The devil himself must have helped you. May he save you now!”
When the old man uttered those words, time momentarily seemed to stop; he punched his son-in-law’s chest with all his might. Jonas leaned over, spread his arms, and fell from the very top; as he plummeted, he grabbed a protruding plank and was left dangling in the air. Almost without thinking, Marytė jumped forward, shouting, “My dear Jonas! My dear Jonas! Father, what have you done? For Christ’s sake, save him!”
But Vaitiekus, seething with anger, grabbed the brick lying at his feet and hit Jonas on the head. His clasped fingers let go of the board, and his split head fell at Marytė’s feet.
