Anais laikais Minske gyveno garsus mūrininkas Vaitiekus. Turėjo vienturtę dukrelę Marytę, kurią išleido už dailaus bernelio Jono, savo mokinio. Jonas buvo labai darbštus ir troško kuo daugiau išmokti
. Jis ne kartą girdėjo iš žmonių, kad Vakarų Europoje esama meistrų mūrininkų, kurie sugeba pastatyti tokių bažnyčių ir rūmų, apie kokius senis Vaitiekus ir supratimo neturi. Taigi, vieną dieną Jonas nutarė vykti į svetimus kraštus ir ten pas garsiuosius meistrelius mokytis mūrininkauti.
Palikęs žmoną uošvio globoj, Jonas paliko gimtąją šalį ir pasileido į nežinomus kraštus. Aplankė daug valstybių, matė įvairiausių bažnyčių ir rūmų, kurių grožiu ir dydžiu atsigėrėti negalėjo. Galiausiai susitarė su vienu garsiu kryžiuočių mūrininku, kurio kūriniai stebino, ir pasiliko pas jį mokiniu ir padėjėju.
Kelerius metus apie Joną niekas nė žodžio negirdėjo.
Tuo tarpu pamaldi kunigaikštienė Ona sumanė pastatyti Vilniuje naują bažnyčią. Kunigaikštienė geidė, kad bažnyčia būtų visų gražiausia, todėl ir geriausio mūrininko ieškojo. Žinovai nurodė senį Vaitiekų kaipo geriausią visame krašte meisterį. Jam kunigaikštienė ir pavedė naują bažnyčią statyti.
Netrukus Vaitiekus su dukterimi persikraustė į Vilnių ir pradėjo statybą. Padėjo pamatus ir ėmė statyti sienas, kurios augo gana greitai ir bematant pasiekė poros sieksnių aukštį. Vaitiekus gyrėsi sukursiąs tokį kūrinį, kokio niekas nėra sukūręs, ir džiaugėsi, kad jo kaipo mūrininko vardas visais amžiais garsėsiąs.
Vieną vakarą senis mūrininkas sėdėjo savo bute netoli pradėtos statyti bažnyčios ir laužė galvą planais. Marytė, paskendusi liūdnose mintyse, siuvo kažkokį drabužėlį, kartkartėmis šluostydama ašaras.
Po valandėlės subeldė į duris. Marytė pakilo, pribėgo prie durų, jas atidarė ir džiaugsmo perimta puolė vyro glėbin. Pakilo ir senis Vaitiekus ir nuoširdžiai pasveikino žentą. Kai numalšino pirmąjį alkį ir Marytė pastatė ant stalo taureles su lietuviškuoju midum, Jonas ėmė pasakoti, kur buvo, ką matė ir ko mokės svetur. Senis pasityčiodamas nusijuokė ir galiausiai tarė:
– Daug žemių aplankei, daug matei ir, manau, neleidai laiko veltui, tai tuo geriau galėsi įvertinti mano kūrinį, kurį aš pradėjau kurti. Įvairūs italų, olandų ir kryžiuočių statyti rūmai prieš manąjį atrodys kaip menkos pašiūrės. Rytoj parodysiu tau planus ir pačią statybą, kurią jau gerokai pastūmėjau pirmyn. Įsitikinsi, kad Vaitiekus, nors senas, tačiau daugiau vertas nei visi tavieji meistrai, kuriuos taip giri.
Rytojaus dieną abu nuėjo prie statybos. Jonas tikėjosi iš tikrųjų pamatyti kažką nepaprasta, juo labiau kad Vaitiekus nesiliovė gyręs ir didžiavęsis savo darbų sumanumu. Jonas labai nustebo, pamatęs išvestas sunkias, poros sieksnių aukščio sienas be jokių atbrailų ir pagražinimų. Išorinės durys buvo nedailios ir nepritiko projektuojamai visumai. Negalėjo nuslėpti įspūdžio, kurį jam padarė išgirtas „kūrinys“, ir į įkyrų uošvio klausimą, ar labai sužavėtas jo darbu, švelniai atsakė:
– Ne, tėve, ne to tikėjaus. Aš kitaip statyčiau. Tai, ką regiu, yra per sunku, netinkama ir vienas dalykas su kitu nesuderinta… Aš daryčiau lengvutį, vaiskų žaislelį. Mano atbrailos būtų iš karbinių nuaustos, o bokšteliai į dangų stiebtųsi.
Čia ėmė rodyti visus trūkumus, kuriuos tik pastebėjo, ir garsiai svajoti, kaip jis visa tai padarytų. Vaitiekus pastiro iš pykčio, negalėdamas įsivaizduoti, kaip gali drįsti kas nors peikti tai, ką jis didžiausiu kūriniu laiko. Klausėsi žento suraukęs žilus antakius ir sučiaupęs lūpas. Galiausiai prapliupo ilgai laikytu pykčiu:
– A, pienburni! Drįsti peikti geriausio krašte meistro darbą! Matau, kad tu čia nieko nenusimanai. Už tai tave reikia visam gyvenimui pamokyti!.. Klausyk! – čia nutvėrė žentą už peties, – pavedu tau tą statybą.
Tęsk ją toliau pagal savo skonį, bet atmink, įžūlus drąsuoli, kai išvesi šleivas sienas ir kreivus stulpus, kai negausi rodos su skliautais ir ant kelių atsiklaupęs maldausi mane, kad tau patarčiau, senis Vaitiekus atstums tave ir juoksis iš gėdos, kurios tu prisprogsi, ir iš negarbės, kuri nukris ant tavo galvos. Einu!.. Nematysite manęs, kol pabaigsi šią statybą.
Veltui Jonas ir išsigandusi Marytė stabdė senį, veltui meiliais žodžiais maldavo, kad pasiliktų ir tęstų bažnyčios statybą, įžeistas senis nė klausyti nenorėjo. Ištrūkęs iš vaikų, senis beregint dingo siauroj gatvelėj ir greit apleido Vilnių.
Norom nenorom Jonas turėjo imtis darbo. Pasišventė jam visu savo jaunystės karštumu. Džiaugėsi, kad plytoj ir akmeny gali įkūnyti savo svajas.
Nenugriovė senio Vaitiekaus statytų sienų, bet ant jų kaip ant pamatų ėmė pinti lankus, lainus, lengvus stulpelius ir atbrailas. Galiausiai vainikavo visą statybą trimis permatomais bokšteliais, kurie, rodos, skriste skrenda į dangų.
Daugiau kaip metus truko statyba ir per visą tą laiką senis Vaitiekus nė akių neparodė ir jokios žinios apie save nedavė, tartum jo tarp gyvųjų nebūtų.
Vieną vakarą visai netikėtai senis atsirado vaikų bute. Šaltai pasisveikinęs su Jonu ir Maryte ir vos mestelėjęs žvilgsnį į pakištą jam kelių mėnesių anūkę, paniuręs sėdosi prie stalo ir pašiepiamu balsu paklausė Jono:
– Tai ką, ženteli, girdėjau statybą baigiąs? Atėjau pamatyti ją ir nubausti tave už įžūlumą. Įsivaizduoju, kaip atrodo tavo kūrinys. Vesk parodyk!
– Tėve, – švelniai tarė Jonas, spausdamas senio delną, – dabar naktis, sunku bus tau ką nors įžiūrėti. Rytoj anksti nuims pastolius ir tuomet pamatysi, kad tavo žentas yra vertas tavęs.
– Vesk mane tuojau. Dabar pilnatis ir visai pakanka šviesos, kad įgudusi mano akis pastebėtų visus trūkumus ir tavo riktus. Eime!
Jonas nesispyrė, paėmė tik apsiaustą ir žibintuvą ir nudrožė paskui uošvį. Marytė, kažkokio nerimo graužiama, paėmusi ant rankų užmigdytą kūdikį, nusekė paskui juos. Marytė pasiliko aikštelėj prieš bažnyčią ir neramiai sekė dvi kaskart aukštyn kopiančias žmogystas…
Mėnulis išlindo iš po debesų ir švelnia šviesa apliejo bažnyčią. Vaitiekus nė žodžio netardamas slinko aukštyn, kartkartėmis sustodavo ir atidžiai apžiūrinėdavo mūrą. Jo veidas vis labiau niaukėsi ir blyško, o akyse siautė nustebimas ir laukinis pyktis.
Kai užsikarietojo ant paties viršaus ir prieš jų akis šviesiam dangaus dugne pasirodė permatomas, tarytum ne iš plytų, bet iš plonų vytelių padarytas bokštelis, senis pasviro ir nervingai nusitvėrė pastolių stulpo. Išblyško kaip lavonas, o akys baisiu pykčiu degė.
– Ha, – sušnypštė per dantis, – sutvėrei nepaprastą kūrinį! Garsusis Vaitiekus tik mokinys prieš tave! Turbūt velnias tau padėjo. Lai gelbsti jis tave ir dabar!
Tuos žodžius taręs, senis iš visų jėgų smogė kumščiu žentui į kūtinę. Jonas pasviro, išskėtė rankas ir krito nuo pat viršaus žemyn, bet krisdamas nusitvėrė už išsikišusios lentos ir paliko kaboti ore. Marytė beveik be nuovokos šoko pirmyn šaukdama:
– Joneli mano!.. Joneli mano!.. Tėve, ką padarei?!.. Dėl dievo švento, gelbėk jį!
Bet Vaitiekus, siusdamas iš pykčio, pagriebė gulinčią prie jo kojų plytą ir smogė Jonui į galvą. Šis paleido lentą ir perskelta galva nudribo prie Marytės kojų.
