Kunigaikštis Gediminas, kurdamas Vilnių, norėjo pastatyti iš tikro tvirtą pilį, jokių priešų neįveikiamą – tokią, kurios vardas ir garbė visam pasauly skambėtų ir amžinai būtų lietuviška.
Sušaukė vaidilas, žynius, krivius ir įsakė patarti, ką turi daryti, kad iš tikrųjų pilis būtų priešų neįveikiama. Krivė-Krivaitis atsakė, kad pilis tik tuomet būsianti tvirta, jei jos pamatams bus paaukota vienturčio mylimiausio sūnaus gyvybė, bet tokio, kurį pati motina savo rankomis į duobę įstumtų ir užverstų ant jo akmenį.
Pakriko karaliaus pasiuntiniai po plačią Lietuvą. Ilgai ieškoti nereikėjo. Greit rasta lietuvė, kuri taip karštai mylėjo tėvynę, jog jos garbei sutiko paaukoti savo vienturtį sūnų.
Atvyko motina su sūnumi į skirtą piliai vietą, kur buvo iškasta duobė pirmam pamato akmeniui įversti, atsistojo ant jos krašto ir jau rengėsi stumti į ją savo sūnų.
Tuo metu nelaimingam jaunikaičiui dingtelėjo mintis: argi Lietuvos dievai būtų tokie žiaurūs, kad trokštų jo mirties, ir ar gali nuo jo gyvybės pareiti pilies tvirtumas. Jis paprašė kunigaikštį leisti prieš mirtį užduoti kriviams tris klausimus. Jeigu kriviai tuos klausimus išspręs, jis patikėsiąs dievų valia ir noriai mirsiąs.
Kunigaikštis pagalvojo ir sutiko patenkinti jaunikaičio norą. Gavęs kunigaikščio sutikimą, jaunikaitis paklausė krivių: kas pasauly yra lengviausias, kas kiečiausias ir kas saldžiausias? Kriviai pagalvoję atsakė: lengviausias yra pūkas, kiečiausias – kunigaikščio kalavijas, o saldžiausias – medus. Jaunikaitis, išklausęs krivių atsakymą, atkirto:
– Ne!.. Lengviausias pasaulyje yra kūdikis ant motinos rankų, saldžiausias yra kūdikiui motinos pienas, o kiečiausia pasaulyje yra mano motinos širdis, kuri mane čia atvedė, kad jūsų akivaizdoje žūčiau.
Karalius susimąstė. Po valandėlės tarė:
– Ne, neleisiu žudyti šio jaunuolio. Negalimas daiktas, kad dievai, Lietuvos globėjai, būtų tokie žiaurūs ir trokštų gyvybės tokio gudraus jaunikaičio. Jis, gyvas būdamas, daugiau Lietuvos kraštui gali naudos padaryti nei miręs. Kriviai, ieškokit kito būdo, kad mano kuriamoji pilis būtų neįveikiama!
Tada kriviai vėl tarėsi, būrė ir galiausiai pareiškė, kad dievai trokšta nekaltos mergaitės, kuri pati pasiaukotų.
Dievų valia buvo plačiai paskelbta po Lietuvą, ir ilgai laukti nereikėjo.
Atėjo skaisti mergelė, pasipuošusi kaip į didžiausias iškilmes, su rūtų vainikėliu ant galvos ir laukinių gėlių pluošteliu nešina. Žemai nusilenkė kunigaikščiui ir kriviams, pati linksmai į duobę įšoko, visai negailėdama tėvynės gerovei savo jaunos gyvybės ir, akis pakėlusi į dangų, ramiai laukė baisios mirties.
Vyriausiasis krivis, kitų padedamas, vertė didžiulį pamatui skirtą akmenį. Tačiau įvyko stebuklas: akmuo krisdamas nepalietė mergaitės, tik iš jos rankų ištrenkė gėlių pluoštelį, kurį taip primygo, kad negalima buvo išimti, ir akmens iš vietos negalima buvo pajudinti.
Neišlaikė narsiųjų Lietuvos vyrų sukietėjusios nuo karų širdys. Jie metė darbą ir puolė kunigaikščiui į kojas, maldaudami dovanoti mergaitei gyvastį, nes tik dabar pasireiškusi tikroji garbingųjų Lietuvos dievų valia. Ir kriviai suprato, kad dievams pakanka pluoštelio Lietuvos laukų gėlių; Lietuvos žmonių gyvybės jiems nereikia. Jaunos mergaitės, taip karštai mylinčios tėvynę, gyvybė reikalinga tėvynei, bet ne dievams. Suprato tai ir kunigaikštis.
– Gerai, – tarė Gediminas, – gaila man mano žmonių gyvybės. Dievams gėlių pakanka. Ant jų pastatyta pilis bus tokia, kokios aš trokštu.
Pilis per karus ne kartą buvo sugriauta, bet bokštas su paaukota po kertiniu akmeniu gėlių puokšte stovi iki šiol.
Foundation of Vilnius. Vilnius’ Legends
When establishing Vilnius, Duke Gediminas dreamed of building a truly strong castle that was invincible to all enemies – a castle whose name and honour would resound throughout the world and be forever Lithuanian. He summoned the priests, the oracle, and the head priests and ordered them to advise him on what he should do to make the castle truly impenetrable. Krivė-Krivatis replied that the castle would only become so strong if the life of an only son was sacrificed for its foundations; however, it had to be a child whom the mother herself would push into the pit with her own hands and throw a stone atop him.
The King’s envoys set out across Lithuania, and the search did not take long. A Lithuanian woman was soon found who loved her homeland so passionately that she agreed to sacrifice her only son in its honour. And so, the mother and her son arrived at the site of the castle, where a hole had been dug for the first foundation stone; she stood on the edge of the hole, about to push her son into it. At that moment, the unfortunate young man had a thought: would the Gods of Lithuania be so cruel as to desire his death, and could the strength of the castle really depend on his life? So, he asked the Duke to allow him three questions for the priests before his death. If the priests could solve them, he would accept the Gods’ will and die willingly.
The Duke thought it over and agreed to grant the young man’s wish. With his consent, the young man asked the priests: what in the world is the lightest, the hardest, and the sweetest? After some thought, they answered: the lightest is fluff, the hardest is the Duke’s sword, and the sweetest is honey. The young man, hearing the answer of the priests, replied:
“No way! The lightest thing in the world is a baby in its mother’s arms, the sweetest thing in the world is its mother’s milk, and the hardest thing in the world is my mother’s heart, who brought me here to die in your presence.”
The King pondered this reply, and after a minute, he said:
“I will not allow the killing of this young man. It is impossible that the Gods, the Guardians of Lithuania, would be so cruel as to ask for this wise man’s life. He can do more for the country of Lithuania while he is alive than when he is dead. Priests, find another way to make my castle invincible!”
Then, the priests again conferred, charmed, and, finally, declared that the Gods wanted an innocent girl who would sacrifice herself. And so, the will of the Gods was widely proclaimed throughout Lithuania, and once again, it did not take long.
An innocent girl came, dressed as if for the greatest ceremony, with a crown of runes on her head and a bunch of wildflowers in her hands. She bowed low to the Duke and the priests, jumped cheerfully into the pit herself, not afraid of sparing her young life at all for the sake of her homeland, and waited calmly for the horrible death to befall her, with her eyes lifted up to the heavens. The head priest, with the help of several others, pushed a huge stone into the hole to become the foundation. But a miracle happened: the stone did not touch the girl when it fell but merely knocked the bundle of flowers from her hands, firmly pressing them into the ground.
The hearts of the brave men of Lithuania, hardened by the wars they had fought, could not endure it any longer. They seized their work and rushed to the Duke’s feet, begging him to grant the girl life; only now did the true will of the honourable Lithuanian Gods manifest. The priests finally understood that the Gods would be satisfied with a bunch of Lithuanian wildflowers; they did not need the lives of the Lithuanian people. And so, it became recognised that the life of a young girl who loved her homeland was so fiercely needed for the country but not for the Gods themselves. The Duke understood it too.
“I agree. I pity the lives of my people,” said Gediminas. “Flowers are enough for the Gods. The castle built on them will be the castle I want.”
Since that day, the castle has been destroyed several times over during the wars that subsequently ensued – but the tower, with a bouquet of long-wilted flowers donated under the cornerstone, still stands today.
