Vilniuje pro Švento Kazimiero kalną (jį dar vadina Pilies kalnu) – tas kalnas nuo vieškelio kaip nutašytas – važiavo vienas žmogelis iš turgaus su neparduotom avižom. Prie to kalno pasitinka jį toks senelis ir klausia:
– Ką tu čia veži?
– Avižas, – atsakė jam žmogelis, – nepardaviau ir vežuos.
– Na, tai parduok man.
– Gerai, galiu.
Seniukas liepė vežti avižas paskui jį. Privažiavo prie kalno, atidarė kalne duris geležines, kurių pirma suvis nebuvo matyti, ir liepė nešt vidun ir pilt arkliams loviuosna.
Žmogelis pradėjo nešt ir pilt, kur liepta. O raitelių, sako, o raitelių! Arkliai lygiai sustatyti, o ant jų sėdi kareiviai ir miega. Visiems arkliams padėti loviai ir anys iš jų ėda avižas.
Taigi ir neša žmogelis avižas. Tik jį senelis pamokė, kad neužkliudytų kareivių. Vis tik nešdamas avižas žmogelis netyčia bakstelėjo kojon su maišu.
– Kas – švento Kazimiero diena? Švento Kazimiero diena! – sušuko užkliudytas kareivis, bet, negavęs jokio atsakymo, vėl užmigo. Sunešus avižas, senelis sumokėjo pinigus ir prisakęs, kad kas atsitiko, ką matė, niekam nepasakotų, liepė važiuoti savo keliu.
Žmogeliui išvažiavus, ir vėl užsidarė kalne durys kaip niekur nieko. Žmonės kalbėdavo, kad ten miega švento Kazimiero kariuomenė ir laukia, kada ateis ta švento Kazimiero diena ir jai reikės kariauti už Lietuvą.
