Kazimiero kariuomenė. Padavimas

Aprašymas

Vilniuje pro švento Kazimiero kalną (jį dar vadina Pilies kalnu; ten yra pilis ir patranka, kuri šauna
dvyliktą valandą; tas kalnas nuo vieškelio kaip nutašytas) važiavo vienas žmogelis iš turgaus su
neparduotom avižom. Prie to kalno jį patinka koks senelis ir klausia:
– Ką tu čia veži?
– Avižas, – atsakė jam žmogelis, – nepardaviau ir vežuos.
– Na, tai parduok man.
– Gerai, galiu.
Seniukas liepė vežti avižas paskui jį. Privažiavo prie kalno, atidarė kalne duris geležines, kurių pirma
suvis nebuvo matyti, ir liepė nešt vidun ir pilt arkliams loviuosna. Žmogelis pradėjo nešt ir pilt, kur
liepta. O raitelių, sako, o raitelių! Arkliai lygiai sustatyti, o ant jų sėdi kareiviai ir miega. Visiems
arkliams padėti loviai ir anys iš jų ėda avižas. Taigi ir neša žmogelis avižas. Tik jį senelis pamokė, kad
neužkliudytų kareivių. Vis tik nešdamas avižas žmogelis iš netyčių bakstelėjo kojon su maišu.
– Kas – švento Kazimiero diena? Švento Kazimiero diena! – sušuko užkliudytasai kareivis, bet,
negavęs jokio atsakymo, vėl užmigo.
Sunešus avižas, senelis užmokėjo pinigus ir, prisakęs, kad kas atsitiko, ką matė, to niekam
nepasakotų, liepė važiuoti savo keliu. Žmogeliui išvažiavus, ir vėl užsidarė kalne durys, kaip niekur
nieko.
Žmonės kalbėdavo, kad ten miega švento Kazimiero kariuomenė ir laukia, kada ateis ta švento
Kazimiero diena, kada jai reikės kelti kariauti už Lietuvą

Atsiliepimai

Atsiliepimų dar nėra.

Būkite pirmas aprašęs “Kazimiero kariuomenė. Padavimas”

El. pašto adresas nebus skelbiamas.