Perkūno žinyčios Šventaragio slėnyje vyriausiasis žynys Krivė-Krivaitis neteko jaunos žmonos. Negelbėjo nei gausios aukos, sudegintos dievų garbei, nei karštos krivių maldos, nei pelenai nuo šventosios ugnies aukuro.
Skaudaus smūgio ištiktas, Krivė-Krivaitis labai nusiminė, gailėdamas mylimos žmonos, šalinosi žmonių ir ieškojo vienumos. Pagal įstatymus, Krivė-Krivaitis negalėjo vesti antrą kartą, nors buvo dar pačiame jėgų žydėjime.
Kartą, kai jis taip vaikščiojo susimąstęs šių dienų Verkių link, Neries pakrantėje išgirdo dainos aidą. Nepastebėtas prisiartino prie tos vietos ir nedidelėj aikštelėj, tankaus krūmo pavėsy, sraunaus upelio pakrantėj, pamatė sėdint jauną lietuvaitę, smulkutes kojeles į upelio vandenį įmerkusią, pinančią vainiką iš girinių radastų, pakalnučių ir rugiagėlių. Visa tai dengė jos kelius kaip neapsakomo gražumo kilimas. Įknibusi į darbą, ji stengėsi įvairinti jį daina.
Krivė-Krivaitis ilgai gėrėjosi tuo netikėtai gražiu reginiu, galiausiai, nepajėgdamas atsispirti, prisiartino prie nepažįstamos mergaitės. Ji iš pradžių išsigando, staiga nepažįstamam vyriškiui pasirodžius, bet greit nurimo, vyriausiąjį krivį pažinusi ir pašokusi pagerbė jį pilnu nusilenkimu.
Krivė-Krivaitis liepė jai sėstis ir pats, atsisėdęs greta, ėmė klausinėti, kas ji ir iš kur. Mergaitė, padrąsinta Krivės švelnaus elgesio, greit apsiprato ir su vaikišku naivumu papasakojo visą savo neilgo gyvenimo istoriją. Jinai aštuonioliktus metus einanti, mamytės visai nepamenanti, o tėvelis prieš keletą metų kunigaikščio surengtoje medžioklėje pakliuvęs ant tauro ragų, ir parnešę jį namo sudraskyta krūtine ir sulaužytais šonkauliais.
Tėveliui mirus, apsigyvenusi pas tetą, neturtingą našlę, kuri netoliese turinti trobelę. Žiemą verpiančios ir audžiančios, vasarą medų ir uogas renkančios, grybus džiovinančios, karvutę laikančios, o sodely turinčios daug obuolių, kriaušių, vyšnių ir kitokių vaisių. Žmonės mielai perka jų drobes ir rankšluosčius. Gyvenančios neištaigingai, bet ir vargo nepažįstančios.
Krivė davė jai šiek tiek smulkių ir liepė rytojaus dieną ateiti į tą pačią vietą. Nuo dabar juodu dažnai matydavosi. Jis atnešdavo jai dovanėlių: gintarinių karolių, spalvotų kaspinėlių ar kokių nors skanėstų, o jinai jam už tai graudžias dainas dainuodavo, pasakas sekdavo ar iš tetos girdėtus padavimus pasakodavo.
Juodu trokšdavo bendros draugystės ir pasiilgdavo vienas antro. Patys nežinojo, kaip ir kada meilės žodžius prasitarė, o lūpos karštam bučiny susijungė. Krivė atlankė mergaitę tetos kiemelyje. Teta priėmė jį su didžiausia pagarba. Pirkelėj laimė pražydo, ir tetai nebereikėjo sunkiai dirbti ir rūpintis rytojaus diena.
Taip Krivė-Krivaitis ilgiau tęsti negalėjo. Jis nusprendė vesti gražiąją mergelę ir todėl savo paslaptį papasakojo vienam kriviui, kuris jį mylėjo kaip tėvą. Šis, nors didžiausios baimės apimtas, veikiai pasidavė draugo prašymui ir sutiko slapta sutuokti gražiąją mergaitę su Krive-Krivaičiu.
Didžiausią džiaugsmą patyrė tėvų širdys kūdikiui gimus, tačiau jo pasirodymas pasauly sutuoktuvių paslaptį darė stačiai neįmanomą. Jei paslaptis iškiltų aikštėn, Krivių Krivaitis būtų ant laužo sudegintas, o kūdikio motina gyva į žemę užkasta.
Veltui suko galvas, kaip, paslapties neišdavę, galėtų kūdikį prie motinos auginti. Galiausiai tėviška meilė atėjo į pagalbą ir įkvėpė mintį Krivei-Krivaičiui, kaip išsipainioti.
Krivė-Krivaitis žinojo, kad už kelių dienų į tas apylinkes turi atvykti didysis kunigaikštis su daugeliu svečių medžioti. Medžioklės dieną tėvai suvystė vaiką į puikiausius vystyklus, padabino gėlėmis, šilko kaspinais ir visokiais žibučiais. Tada įkėlė į šimtametį ąžuolą ir įdėjo į erelio lizdą.
Netrukus suskambėjo šimtametė giria nuo ragų balsų, medžiotojų šūkavimų ir skalikų lojimo. Drąsus ir vikrus kunigaikštis, vienoj rankoj vilyčiomis, antroj didžiule ietimi nešinas, bėgo pirma visų medžiotojų, lenkdamas ir laužydamas šakas.
Ūmai jis sustojo nustebęs, išgirdęs aukštai kūdikio verksmą. Pakėlęs galvą dairėsi aplink, kol pamatė aukštai šakose kažką blizgant. Kunigaikščio įsakyti varovai įlipo į medį ir, labai atsargiai iškėlę radinį, padėjo prie jo kojų puikiuose vystykluose suvyniotą kūdikį.
Kai kunigaikštis pasilenkė pažiūrėti, kokį laimikį dievai jam šioj medžioklėj davė, vaikelis, išvydęs žėrinčius nuo saulės kunigaikščio šarvus, nustojo verkti ir nusišypsojo. Kunigaikštis ir jo svečiai didžiai nustebo, manydami, kad tasai radinys iš tiesų dievų duotas.
Tuoj pat pasiuntė kvieslius pas Krivę-Krivaitį. Šis, lyg niek nežinodamas, skubino pas kunigaikštį. Šio užklaustas, ką mano apie nepaprastą radinį, ne iš karto atsakė. Būrė iš vėjo, iš medžių ošimo, iš pelenų, kuriuos atnešė iš šventojo aukuro. Galiausiai Krivė-Krivaitis labai iškilmingai paėmė kūdikį, padavė kunigaikščiui ir tarė:
– Kunigaikšti, dievai naujų malonių tau teikia. Per tave ir visa Lietuva bus laiminga. Tą kūdikį dievai iš anksto siunčia į mano vietą, kai šį pasaulį apleisiu. Auklėk jį rūpestingai, o jis taps tikras dievų tarpininkas tau ir visai Lietuvai.
Nudžiugęs kunigaikštis paprašė Krivę-Krivaitį, kad šis prisiimtų tą didelę pareigą, nes jis geriau tinkąs. Krivė-Krivaitis vėl ilgai kalbėjosi su dievais, norėdamas patirti, ar jie pagirs kunigaikščio sumanymą. Galiausiai patvirtinęs, kad ir dievų valia tokia, paėmė rastą kūdikį ir parsinešė namo. Greit po to parsikvietė kūdikio motiną, savo žmoną, į rūmus kaip auklėtoją.
Stebuklingojo radinio atminimui kunigaikštis rastąjį lizde kūdikį pavadino Lizdeika, o tą vietą, kur išgirdo jį verkiant, – Verkiais.
Dievai neapvylė. Lizdeika, jo tėvui mirus, tapo vyriausiuoju Lietuvos vaidila, Krive-Krivaičiu, vedė kunigaikščio Vytenio seserį ir plačiai pasaulyje išgarsino Lietuvos vardą. Būtent jis išaiškino kunigaikščiui Gediminui sapną apie geležinį vilką ir tuo prisidėjo prie Vilniaus įkūrimo.
