Perkūno žinyčios Šventaragio slėnyje vyriausiasis žynys Krivė-Krivaitis neteko jaunos žmonos. Negelbėjo nei gausios aukos, sudegintos dievų garbei, nei karštos krivių maldos, nei pelenai nuo šventosios ugnies aukuro.
Skaudaus smūgio ištiktas, Krivė-Krivaitis labai nusiminė, gailėdamas mylimos žmonos, šalinosi žmonių ir ieškojo vienumos. Pagal įstatymus, Krivė-Krivaitis negalėjo vesti antrą kartą, nors buvo dar pačiame jėgų žydėjime.
Kartą, kai jis taip vaikščiojo susimąstęs šių dienų Verkių link, Neries pakrantėje išgirdo dainos aidą. Nepastebėtas prisiartino prie tos vietos ir nedidelėj aikštelėj, tankaus krūmo pavėsy, sraunaus upelio pakrantėj, pamatė sėdint jauną lietuvaitę, smulkutes kojeles į upelio vandenį įmerkusią, pinančią vainiką iš girinių radastų, pakalnučių ir rugiagėlių. Visa tai dengė jos kelius kaip neapsakomo gražumo kilimas. Įknibusi į darbą, ji stengėsi įvairinti jį daina.
Krivė-Krivaitis ilgai gėrėjosi tuo netikėtai gražiu reginiu, galiausiai, nepajėgdamas atsispirti, prisiartino prie nepažįstamos mergaitės. Ji iš pradžių išsigando, staiga nepažįstamam vyriškiui pasirodžius, bet greit nurimo, vyriausiąjį krivį pažinusi ir pašokusi pagerbė jį pilnu nusilenkimu.
Krivė-Krivaitis liepė jai sėstis ir pats, atsisėdęs greta, ėmė klausinėti, kas ji ir iš kur. Mergaitė, padrąsinta Krivės švelnaus elgesio, greit apsiprato ir su vaikišku naivumu papasakojo visą savo neilgo gyvenimo istoriją. Jinai aštuonioliktus metus einanti, mamytės visai nepamenanti, o tėvelis prieš keletą metų kunigaikščio surengtoje medžioklėje pakliuvęs ant tauro ragų, ir parnešę jį namo sudraskyta krūtine ir sulaužytais šonkauliais.
Tėveliui mirus, apsigyvenusi pas tetą, neturtingą našlę, kuri netoliese turinti trobelę. Žiemą verpiančios ir audžiančios, vasarą medų ir uogas renkančios, grybus džiovinančios, karvutę laikančios, o sodely turinčios daug obuolių, kriaušių, vyšnių ir kitokių vaisių. Žmonės mielai perka jų drobes ir rankšluosčius. Gyvenančios neištaigingai, bet ir vargo nepažįstančios.
Krivė davė jai šiek tiek smulkių ir liepė rytojaus dieną ateiti į tą pačią vietą. Nuo dabar juodu dažnai matydavosi. Jis atnešdavo jai dovanėlių: gintarinių karolių, spalvotų kaspinėlių ar kokių nors skanėstų, o jinai jam už tai graudžias dainas dainuodavo, pasakas sekdavo ar iš tetos girdėtus padavimus pasakodavo.
Juodu trokšdavo bendros draugystės ir pasiilgdavo vienas antro. Patys nežinojo, kaip ir kada meilės žodžius prasitarė, o lūpos karštam bučiny susijungė. Krivė atlankė mergaitę tetos kiemelyje. Teta priėmė jį su didžiausia pagarba. Pirkelėj laimė pražydo, ir tetai nebereikėjo sunkiai dirbti ir rūpintis rytojaus diena.
Taip Krivė-Krivaitis ilgiau tęsti negalėjo. Jis nusprendė vesti gražiąją mergelę ir todėl savo paslaptį papasakojo vienam kriviui, kuris jį mylėjo kaip tėvą. Šis, nors didžiausios baimės apimtas, veikiai pasidavė draugo prašymui ir sutiko slapta sutuokti gražiąją mergaitę su Krive-Krivaičiu.
Didžiausią džiaugsmą patyrė tėvų širdys kūdikiui gimus, tačiau jo pasirodymas pasauly sutuoktuvių paslaptį darė stačiai neįmanomą. Jei paslaptis iškiltų aikštėn, Krivių Krivaitis būtų ant laužo sudegintas, o kūdikio motina gyva į žemę užkasta.
Veltui suko galvas, kaip, paslapties neišdavę, galėtų kūdikį prie motinos auginti. Galiausiai tėviška meilė atėjo į pagalbą ir įkvėpė mintį Krivei-Krivaičiui, kaip išsipainioti.
Krivė-Krivaitis žinojo, kad už kelių dienų į tas apylinkes turi atvykti didysis kunigaikštis su daugeliu svečių medžioti. Medžioklės dieną tėvai suvystė vaiką į puikiausius vystyklus, padabino gėlėmis, šilko kaspinais ir visokiais žibučiais. Tada įkėlė į šimtametį ąžuolą ir įdėjo į erelio lizdą.
Netrukus suskambėjo šimtametė giria nuo ragų balsų, medžiotojų šūkavimų ir skalikų lojimo. Drąsus ir vikrus kunigaikštis, vienoj rankoj vilyčiomis, antroj didžiule ietimi nešinas, bėgo pirma visų medžiotojų, lenkdamas ir laužydamas šakas.
Ūmai jis sustojo nustebęs, išgirdęs aukštai kūdikio verksmą. Pakėlęs galvą dairėsi aplink, kol pamatė aukštai šakose kažką blizgant. Kunigaikščio įsakyti varovai įlipo į medį ir, labai atsargiai iškėlę radinį, padėjo prie jo kojų puikiuose vystykluose suvyniotą kūdikį.
Kai kunigaikštis pasilenkė pažiūrėti, kokį laimikį dievai jam šioj medžioklėj davė, vaikelis, išvydęs žėrinčius nuo saulės kunigaikščio šarvus, nustojo verkti ir nusišypsojo. Kunigaikštis ir jo svečiai didžiai nustebo, manydami, kad tasai radinys iš tiesų dievų duotas.
Tuoj pat pasiuntė kvieslius pas Krivę-Krivaitį. Šis, lyg niek nežinodamas, skubino pas kunigaikštį. Šio užklaustas, ką mano apie nepaprastą radinį, ne iš karto atsakė. Būrė iš vėjo, iš medžių ošimo, iš pelenų, kuriuos atnešė iš šventojo aukuro. Galiausiai Krivė-Krivaitis labai iškilmingai paėmė kūdikį, padavė kunigaikščiui ir tarė:
– Kunigaikšti, dievai naujų malonių tau teikia. Per tave ir visa Lietuva bus laiminga. Tą kūdikį dievai iš anksto siunčia į mano vietą, kai šį pasaulį apleisiu. Auklėk jį rūpestingai, o jis taps tikras dievų tarpininkas tau ir visai Lietuvai.
Nudžiugęs kunigaikštis paprašė Krivę-Krivaitį, kad šis prisiimtų tą didelę pareigą, nes jis geriau tinkąs. Krivė-Krivaitis vėl ilgai kalbėjosi su dievais, norėdamas patirti, ar jie pagirs kunigaikščio sumanymą. Galiausiai patvirtinęs, kad ir dievų valia tokia, paėmė rastą kūdikį ir parsinešė namo. Greit po to parsikvietė kūdikio motiną, savo žmoną, į rūmus kaip auklėtoją.
Stebuklingojo radinio atminimui kunigaikštis rastąjį lizde kūdikį pavadino Lizdeika, o tą vietą, kur išgirdo jį verkiant, – Verkiais.
Dievai neapvylė. Lizdeika, jo tėvui mirus, tapo vyriausiuoju Lietuvos vaidila, Krive-Krivaičiu, vedė kunigaikščio Vytenio seserį ir plačiai pasaulyje išgarsino Lietuvos vardą. Būtent jis išaiškino kunigaikščiui Gediminui sapną apie geležinį vilką ir tuo prisidėjo prie Vilniaus įkūrimo.
Lizdeika. Vilnius’ Legends
The chief priest of the Temple of Thunder, Krivė-Krivaitis, lost his young wife in the Šventaragis Valley. Nothing could help him: the abundant sacrifices (burnt in honour of the gods), the priests’ fervent prayers, or even the ashes from the Altar of Sacred Fire. A merciless death had snatched his much-loved wife from his very hands; she had been in the prime of her life.
Saddened to his core, Krivė-Krivaitis rapidly fell into a state of depression. He mourned for his beloved wife, avoiding people who wanted to help; instead, he generally sought solitude. Therefore, though he still adhered to his duties in the temple, he often left after completing ceremonies to instead take a walk along the banks of the Neris. Often, he would walk as far as the surrounding area; however, in some cases, he would simply get on a boat and sail down the river.
Lost in his thoughts, he could easily travel a mile or two from the Šventaragis Valley. And, to complicate things further, the law stated that Krive-Krivaitis was unable to remarry, despite him being in his youth.
One day, as he idly wandered towards today’s Verkiai, he heard the echo of a song coming from the banks of the Neris River. He approached the source quietly; there, in a small square, in the shade of a thick bush and on the bank of a flowing stream, he saw a young Lithuanian woman sitting peacefully. Her tiny feet rested in the water as she weaved a wreath out of wildflowers, lily of the valley, and cornflowers. They covered her knees in a carpet of indescribable beauty.
Immersed in her work, she sang her song quietly, passing the time. Her low, chest-deep voice was sonorous and soothing. From time to time, she would pause in her singing just for a moment to reach for some raspberries from a basket sitting next to her.
Krivė-Krivaitis admired the unexpectedly beautiful sight for a long time; finally, unable to resist, he approached the girl. At first, his presence shocked her, and she recoiled; however, she soon calmed down once she recognized him as the head priest, whom she and the whole nation respected greatly. In the community, he was almost compared to God.
She was a little shy around him at first, but at the same time, she felt sorry for him; everyone knew what sorrow he had recently gone through. So, the girl stood up and honoured him with a full bow. Krivė-Krivaitis asked her to sit. He then started to ask who she was and where she came from. Encouraged by gentle Krivė’s actions and words, the girl quickly settled around him and, with childlike naivety, told the whole story of her short life. She was in her eighteenth year, but she didn’t remember her mother at all. Her father had been snared by a bull’s horn in a hunt organised by the Duke a few years ago, and they brought him home with a torn chest and broken ribs. After his death, she moved in with her aunt, a poor widow with a hut nearby. They spun and wove in the winter, gathered honey and berries in the summer, dried mushrooms, kept a cow, and grew plenty of apples, pears, cherries, and other fruits in the garden. People loved to buy the canvases and towels they made. And, while they were not wealthy people, they had enough to get by.
Krivė gave her some money and asked her to come to the same place tomorrow. From then on, they started to see each other more often. He would bring her gifts: amber necklaces, coloured ribbons, and even some delicacies; in return, she sang songs and told fairy tales and stories she had heard from her aunt. They both yearned for a friendship, and they often missed each other when they were apart. And, though they did not know how and when they had spoken the words of love, their lips were soon joined in a kiss.
Krivė visited the girl in her aunt’s garden. The aunt had invited him with the utmost respect. Happiness blossomed in their home, and she no longer had to work hard and worry about tomorrow. However, Krivė-Krivaitis could no longer continue this way. He decided to marry a beautiful girl and told his secret to another head priest who loved him like a father. Though filled with a burning fear, the latter quickly gave in to his friend’s request and agreed to secretly marry the beautiful girl to Krivė-Krivaitis.
The greatest joy befell the hearts of the parents when, many months later, a baby was born, but its birth made the mystery of the marriage all but impossible to keep. If the secret got out, Krivė-Krivaitis would be burned at the stake, and the baby’s mother would be buried alive in the ground.
The constant question of how to keep the secret and raise the baby with his mother seemed to be in vain. However, the love of a father inspired Krivė-Krivaitis with an idea.
The head priest knew that the Grand Duke would go on a hunting trip in the district in a couple of days with his guests. On the day of the hunt, the parents wrapped the child in the finest cloths and decorated him with flowers, silk ribbons, and all sorts of sparkles. Then, they put him high up in a hundred-year-old oak tree, bundled in an eagle’s nest. Krivė had chosen a place that the Duke could not avoid bypassing, as this was where the bulls and vimbas were most often found. Today, the Verkiai Manor House stands on these grounds.
Soon, the ancient forest rang out with the sounds of horns, the calls of hunters, and the barks of hounds. The brave and lively Duke, carrying arrows in one hand and a huge spear in the other, ran ahead of all the hunters, breaking branches beneath the weight of his powerful steed. But suddenly, he stopped, surprised to hear a newborn’s cry.
Lifting his head, he looked around until he saw something shiny high up in the branches. The guards, ordered by the Duke, climbed into the tree and, with great care, lifted the bundle and laid the baby, wrapped in the perfect cloths, at his feet. He leaned in to see what the Gods had brought to him for the hunt, and the baby, upon seeing the polished armour gleaming in the sun, stopped crying and smiled. The Duke and his guests were amazed, believing that the discovery was indeed sent by the Gods. Messengers were immediately sent to Krivė-Krivaitis.
Pretending not to know anything, he hurried to see the Duke. When the latter asked what Krivė thought of the extraordinary find, he did not immediately reply. Instead, he began to conjure from the wind, the rustling of the trees, and the ashes he brought from the sacred altar; the Duke and his courtiers looked with the utmost respect at the mysterious spells and waited for the Gods to declare their will. Finally, Krivė-Krivaitis, solemnly and with the utmost seriousness, took the baby, handed it to the Duke, and said:
“Dear Duke, the Gods have granted you new graces. Through you, everyone in Lithuania will be happy. The Gods have sent the baby in advance to take my place when I leave this world. Raise him carefully; teach him to respect the Gods, and he will become a true intercessor for you and for all of Lithuania.”
The delighted Duke asked Krivė-Krivaitis to take on that great duty, as he was better suited. And so, the head priest resumed a long conversation with the Gods to see if they would approve of the Duke’s idea. Finally, after confirming that this was also the will of the Gods, he picked up the baby he had found and brought it home. Soon after, he invited the baby’s mother, his wife, to the palace as a governess.
In memory of the miraculous find, the Duke named the baby found in the nest Lizdeika, and the place where he heard it crying – Verkiai. And as had been promised, the Gods did not disappoint him. After his father’s death, Lizdeika became the supreme priest of Lithuania, Krivė-Krivaitis, married the sister of Duke Vytenis, and went on to make Lithuania’s name known worldwide. It was he who interpreted the dream of the Iron Wolf to Duke Gediminas and thus contributed to the foundation of Vilnius.
