Narsųjį Kęstutį ir jo sūnų Vytautą Jogaila apgaulingai suėmė ir Krėvos urvuose uždarė.
Toji žinia žaibo greitumu aplėkė visą Lietuvą, Aukštaičius ir Žemaičius, keldama neapsakomą skausmą viso krašto gyventojų širdyse. Kas gi negerbė, kas nemylėjo Trakų valdovo, narsaus ir kilnios dvasios senelio?
Bet baimė, kerštas ir pasipiktinimas perpildė visų širdis, kai penktoj dienoj išgirdo, kad Kęstutis Jogailos įsakymu jo bernų ir kryžiuočių knechto Krėvos pilies požemiuose pasmaugtas. Išsigando Jogaila savo begėdiško darbo, sudrebėjo didžiojo kunigaikščio soste prieš žmonių kerštą ir sumanė nuslėpti savo dėdės užmušimą, iškeldamas jam iškilmingas laidotuves.
Kęstučio kūną ant puikių neštuvų iš Krėvos į Vilnių pasikeisdami nešė belaisviai, prieš karstą ėjo šimtai raudotojų, kurios garsiai traukė liūdną raudų melodiją ir gausiai liejo ašaras į stiklines ašarines. Prieš jas ėjo muzikantai ir trimitininkai, perpildydami miškus varinių skardų tarškėjimu ir vamzdžių bei ragų garsais.
Šimtas ginkluotų ietimis, kirviais ir lankais kareivių supo nešamą kunigaikščio karstą, o paskui sekė ištikimas jo tarnas, kuris buvo pasiryžęs sudegti su savo viešpačiu; toliau vedė Kęstučio žirgą, jo medžioklės šunis, nešė sakalus ir vanagus, o auksuotose skryniose – kepurę, rūbus, ginklus, aukso diržus ir kitas brangenybes.
Priešaky visos eisenos jojo dvidešimt raitelių. Šie jodami švaistėsi nuogais kardais, svaidė juos į viršų, vaikydami piktąsias dvasias, ir rūsčiai šaukė: „Bėkit, velniai, nuo šio kūno! Ginki, Pikuoli, jo vėlę!“
Pakeliui garsios raudotojų giesmės, skambūs ragų ir vamzdžių balsai bei vyrų šūkavimai viliojo iš kiemų gyventojus, kurie gausiai prie gedulingos eisenos dėjosi, tad kol eisena pasiekė Vilnių, susidarė didžiulė minia.
Už miesto, gedulingais rūbais apsitaisęs, bajorų, riterių ir didikų lydimas, laukė Jogaila. Išvydęs eiseną, nulipo nuo arklio ir neva skausminga veido išraiška prisiartino prie neštuvų, o kai neštuvus pastatė ant žemės, prišoko prie šalto dėdės lavono ir nenuoširdžiu, bet garsiu verksmu prapliupo.
Vėl kėlė neštuvus ant pečių ir į pilį nunešė. Ten jau buvo prikūrenta pirtis, kur nuprausė velionio kūną, patepė kvepiančiais aliejais, apvilko baltu rūbu, aprengė žėrinčiais šarvais, apjuosė aukso diržu, gausiai brangiais akmenimis kaišytu, apsiautė šviesiai raudonu apsiaustu, gausiai auksu siuvinėtu, ir užmovė kunigaikščio kepurę.
Prie šono kalaviją pakabino, kuris dar taip neseniai Lietuvos priešams baisus buvo. Kaklas, kad nebūtų matyti smaugimo žymių, buvo apvyniotas baltu rankšluosčiu su įrištais jame pinigais, kad velionis turėtų kuo susimokėti už įėjimą į aną pasaulį.
Taip papuoštą Kęstučio kūną įnešė į didžiausią pilies salę ir pasodino kunigaikščio sostan. Kad ir staigi buvo mirtis, vis dėlto narsaus senelio veide liko kilnios didybės ir rimtumo žymių, kurias didino nusileidusi ant krūtinės žila barzda ir balti antakiai.
Šalia buvo pastatytos statinės su midumi ir alumi. Plačiai atidaryti pilies vartai, kad kiekvienas, neatsižvelgiant į lytį ar luomą, laisvai galėtų paskutinį kartą pamatyti ir atsisveikinti su buvusiu savo valdovu. Penkias dienas minios žmonių plaukė į pilį, penkias dienas truko atsisveikinimas. Pirmas atsisveikino Jogaila. Gerdamas už mirusį ir dėdamasis verkiąs, klausė jo:
– Už tave geriu, brangus dėde, kodėl numirei?
Visi salėj kartojo:
– Kodėl numirei?
– Ar neturėjai ko valgyti ir gerti?
– Ar neturėjai valstybės, pilių ir tarnų?
– Ar turtų, rūbų, brangenybių neturėjai?
– Ar mylimos žmonos nebuvo, vaikų? O, kunigaikšti, kodėl numirei?
Vėliau buvo atvestas iš kalėjimo Kęstučio sūnus Vytautas. Šis neverkė, veidas suakmenėjęs, užčiauptos lūpos ir nė ašaros akyse. Priėjo prie tėvo lavono, paėmė šaltą jo ranką į savo karštą delną, ilgai žiūrėjo į mylimą veidą, o širdy kerštas virė. Paskiau, nė nežvilgtelėjęs į susikrimtusį iš baimės Jogailą, grįžo į kalėjimą laukti tėvo laidotuvių.
Tuo pat laiku Šventaragio slėny, tarp Perkūno šventyklos ir Neries, kunigaikščių lavonams deginti skirtoj vietoj, ėjo rangos darbai laidotuvėms. Daugybė tarnų vežė iš Lukiškių šilo didžiausius ąžuolų ir pušų rąstus ir vyresniųjų prižiūrimi krovė aukščiausią laužą, apdėdami medžius sausomis samanomis ir šiaudais, dabindami ąžuolų lapų vainikais.
Visuose keturiuose kampuose buvo pastatytos statinės su sakais ir riebalais, o ant atskiro pakilimo pastatyta urna, į kurią bus supilti likę sudegusio lavono pelenai. Šeštą dieną akivaizdoje nesuskaitomos minios, kuri pripildė ne tik visą Šventaragio slėnį ir kalnus, bet ir apgulė tvoros, pilies volus bei medžius, išnešė toj pat kėdėj sėdintį kunigaikščio lavoną ir pastatė pačiam viršuj ant tam specialiai parengto kauro.
Paskui kunigaikštį užlipo ant laužo ir atsistojo jo ištikimas tarnas, kuris visą gyvenimą dalijosi su savo valdovu laimėmis ir nelaimėmis ir net dabar nenorėjo su juo skirtis, trokšdamas jam taip pat tarnauti ir po mirties, kaip gyvas būdamas tarnavo.
Arklys, tartum jausdamas, kokia baisi mirtis jo laukia, gulėjo atmetęs savo baltus, plačius karčius, kaklą ištiesęs ir vedžiojo pilnomis priekaišto akimis po susirinkusias minias. Buvo sudėti ant laužo suraišioti medžioklės šunys, sakalai ir vanagai, kurie kunigaikščiui gyvam esant medžioklėse tarnavo. Prie mirusiojo kojų buvo sukrauti aname pasauly reikalingi daiktai. O jų buvo daugybė: saulės spinduliuose žėrėjo ginklai, brangiais akmenimis kaišyti, rūbai ir auksiniai diržai, duona ir gėralai, galiausiai pinigų maišelis.
Trimitams sutrimitavus, į išlygintą aikštę, kur buvo išdėliota įvairių daiktų kunigaikščiui atminti, ant ristųjų žirgų išjojo dešimt puikiausių Lietuvos bernelių ir stojo į eilę. Davus ženklą, berneliai paspaudė pentinais žirgų šonus ir šuoliais leidosi pirmyn.
Žaibo greitumu lėkdami, sėdėdami ant žirgų, nuo žemės stvarstė išdėstytus ginklus, diržus, kunigaikščio rūbų gabalus, trokšdami kuo daugiau jų nustverti ir saugoti kaip brangiausią relikviją amžinam valdovo atminimui. Minia žiūrėjo ir stebėjosi jaunųjų bernelių vikrumu, žirgų ristumu. Gyrimui ir šūkavimams galo nebuvo.
Tačiau reikėjo pasiskubinti baigti laidotuvių apeigas, nes iš vakarų pusės kilo didžiulis tamsus debesis ir juodu šydu dangaus mėlynę dengė. Sugaudė ragai ir ilgi vamzdžiai, pasigirdo gedulingos giesmės aidas. Iš Perkūno šventyklos pro šimtamečius ąžuolus slinko šventikai.
Priešaky ėjo žemesnieji šventosios ugnies saugotojai – vaidilos – nuleistomis žemyn akimis, baltais rūbais, per krūtinę šilko kaspinais sagstytais, o per liemenį baltom juostom apjuostais. Paskui juos sekė kriviai, rimtais veidais, ąžuolų lapų vainikais ant galvų, taip pat baltais apsiaustais, apačioje žvėrių kailių kuokšteliais sagstytais. Kiekvienas jų rankoje turėjo ilgą, viršuj riestą lazdą.
Paskiausiai sekė, dviejų aukštesniųjų krivių lydimas, vyriausiasis Lietuvos šventikas Krivė-Krivaitis. Tai buvo augalotas, ilgo amžiaus sukuprotas senelis. Vienoj rankoj laikė ilgą trišakę lazdą, kitoj – Perkūno šventykloj nuo šventosios ugnies įžiebtą žibintuvą.
Eisena atėjo į lavonų deginimo vietą ir prisiartino prie laužo. Krivė-Krivaitis žemai nusilenkė prieš kunigaikščio lavoną: tai pakartojo ir visi kriviai bei vaidilos. Po to Krivė-Krivaitis iškilmingu balsu pradėjo kalbą, nupasakojo visus mirusiojo kunigaikščio žygdarbius ir nuopelnus Lietuvai ir jos gyventojams. Valandėlei nutilo, pakėlė galvą aukštyn ir, tartum ko akimis ieškodamas dangaus erdvėse, prabilo iškilmingu balsu:
– Matau tave, narsusis didvyri, matau tave dangaus erdvėse su žėrinčiais šarvais, ant balto žirgo paukščių keliais skriejantį. Rankoje laikai tris žvaigždes ir žengi į amžinos laimės rūmus, šventų dvasių lydimas!
Ir visiems rodėsi, kad mato kunigaikštį, dangaus keliu skriejantį. Jogaila stovėjo išbalęs kaip drobė…
Baigęs kalbą Krivė-Krivaitis padegė laužą iš visų keturių kampų, o žibintuvą užmetė ant laužo. Raudonos ir geltonos liepsnelės iš pradžių tik laižė ąžuolinius ir pušinius rąstus, bet greit pūkštelėjo didžiulė liepsna, o juodų dūmų kamuoliai paslėpė kunigaikščio lavoną.
Vaidilos laistė sakus, o kriviai ir didžiūnai svaidė į liepsną arų ir lokių nagus, kad, jais pasinaudojus, kunigaikščiui lengviau būtų užkopti ant amžinosios laimės kalno.
Tuo tarpu debesis užklojo dangų. Rodėsi, kad sutemo. Tik žaibai draskė juodą šydą. Sugriaudė. Netoliese Perkūnas trenkė. Laužas tačiau degė kaip aiškus švyturys jūros mėlynėj. Tuo tarpu kažkas nepaprasta įvyko.
Žaibams nardant ir perkūnams trankant prasivėrė žemė ir prarijo laužą su Kęstučio palaikais. Greit vėl užsidarė ir taip išsilygino, kad nė žymių neliko, kad čia buvęs laužas sukrautas ir ugnis deginta. Minia persigandusi į visas puses išbėgiojo, o dvariškiai pusgyvį Jogailą į pilį nunešė.
Tiktai kriviai ir vaidilos be mažiausios baimės veiduose tvirtais žingsniais į Perkūno šventyklą grįžo, kad ten pasimelstų galingam Perkūnui, žaibų ir griausmų valdovui.
Kęstutis’ Funeral. Vilnius’ Legends
Kęstutis and his son, Vytautas, were falsely arrested by Jogaila and imprisoned in the Krėva Caves. The news spread like lightning throughout Lithuania, Aukštaitija, and Žemaitija, causing indescribable pain in the hearts of the inhabitants of the whole region. There was no one who did not respect – who did not love, even – the Lord of Trakai, who was the grandfather of a brave and noble spirit.
Fear, vengeance, and indignation filled the hearts of all when, on the fifth day, they heard that Kęstutis had been strangled in the dungeons of the castle of Krėva by order of Jogaila, his brothers, and the Teutonic Knights. Terrified by his shameless deed, Jogaila trembled before the Grand Duke’s throne at the vengeance of the people, and he tried to conceal the crime of his uncle’s murder by giving him a solemn funeral.
Kęstutis’ body was carried from Krėva to Vilnius on a magnificent stretcher by prisoners of war; hundreds of mourners marched in front of the coffin, loudly wailing the sad melody of lamentations and pouring tears into glass jars. Musicians and trumpeters preceded them, filling the forests with a melodious cacophony of brass bands and the sound of pipes and horns. One hundred soldiers, armed with spears, axes, and bows, surrounded the coffin of the prince as he was carried, followed by his faithful servant, who was determined to burn with his Lord; then, they led Kęstutis’ horse and his hunting dogs, carrying falcons and hawks, and in golden chests, they carried his hat, garments, arms, golden belts, and countless other jewels. Twenty knights rode their horses in front with bare swords, throwing them up to chase away evil spirits, and they shouted angrily, “Get the hell away from this body! Defend, Pikuolis, his soul!”
Along the way, wailing songs, the voices of horns and pipes, and the shouting of men enticed the inhabitants of the adjoining gardens and yards, who joined the funeral procession in large numbers; by the time the procession reached Vilnius, a truly huge crowd had formed.
Outside the city, dressed in mourning clothes and accompanied by nobles, knights, and gentry, Jogaila was waiting. When he saw the procession, he dismounted and approached the stretcher with a painful look on his face. And when it was placed on the ground, he jumped to embrace his uncle’s cold corpse and burst into inconsolable weeping.
The stretcher was lifted again and carried to the castle. There was already a bath prepared, anointed with perfumed oils, where the body of the deceased was washed, clothed with a white robe, and adorned with glittering armour: a golden belt studded with precious stones; a bright red cloak, richly embroidered with gold; and a Duke’s hat. A sword was hung by his side, which had been greatly feared by Lithuania’s enemies not so long ago. The neck was wrapped in a white towel, and money was tied around it to prevent strangulation marks; thus, the deceased would have something through which to pay for his entry to the other world.
Beautified, Kęstutis’ body was carried into the largest castle’s hall and enthroned. Just as sudden as his death had been, the brave old man’s face showed signs of noble grandeur and seriousness, enhanced by the grey beard and white eyebrows that drooped down to his chest. Barrels of mead and beer were placed nearby, and the castle gates were opened wide so that everyone, regardless of their gender or class, was free to see and say goodbye to their former ruler one last time. For five days, crowds of people sailed to the castle, and for five days, farewells were made.
Jogaila was the first to say his goodbyes. Drinking for the dead and weeping, he asked, “I am drinking for you, dear uncle. Why did you pass away?”
Everyone in the hall was echoing:
“Why did you pass away?”
“Didn’t you have anything to eat and drink?”
“Did you not have a state, castles, and servants?”
“Did you have no wealth, clothes, jewels?”
“Were there no beloved wife or children?”
“Oh, Duke, why did you pass away?”
Later, Kęstutis’ son, Vytautas, was also brought up from prison to say his goodbyes. He did not cry, but his face was petrified, lips closed and not a tear in his eyes. He went to his father’s corpse, took his cold hand in his hot palm, looked long into his beloved’s face, and felt the heat of revenge boiling in his heart. Then, without so much as a glance at the terrified Jogaila, he returned to prison to await his father’s funeral.
Meanwhile, in the Šventaragis Valley, between the Temple of Thunder and the Neris River, the site for the cremation of Dukes’ corpses was being worked on for the funerals. Numerous servants transported the largest oak and pine logs from the Lukiškės meadow and, under the supervision of their elders, they stacked the highest bonfire, covering the trees with dry moss and straw and adorning them with wreaths of oak leaves. Barrels of soot and grease were placed in all four corners, and an urn was placed on a separate platform to hold the remaining ashes of the burned body.
On the sixth day, a huge crowd was amassed that filled not only the valley and the mountains of Šventaragis but also besieged the fences, the castle ramparts, and the trees. The corpse of the Duke was brought out, who was still seated in the same chair, and it was set above the specially prepared pyre. This incredible man, who had repeatedly defended those mountains, forests, rivers, and the whole of dear Lithuania from the enemy, said his last goodbye that day, abandoning the country forever; he blessed the crowds that had gathered from his high throne to his feet.
The Duke was followed by his faithful servant, who had shared every moment with his Master throughout life, from the moments of jubilation to the times of distress. Even now, he could not bear to be parted from him; indeed, he wished to continue serving the Duke after his death, just as he had done during life.
The Duke’s horse, as if sensing the fate that awaited it, tore itself from the hands of the servants, whinnied, and reared up. But, in the end, it still succumbed to its destiny, knocked down and restrained with ropes by the fire. The poor animal lay with its white, broad mane thrown back, its neck stretched out, and its eyes full of reproach as the assembled crowds milled around.
The hunting dogs, falcons, and hawks that had served in the Duke’s hunts were piled up on the bonfire. At his feet, the things he would need in the next world were piled up, and there were many: weapons glittering in the sunlight, studded with precious stones; clothes and golden belts; bread and drink; and, finally, a money bag. The Duke had a long journey ahead of him, and all of those things might have been needed.
When the trumpets finally sounded, ten of Lithuania’s finest bachelors rode out on reined horses and lined up in a row in the square, where various objects had been laid out in memory of the Duke. At a signal, they nudged the sides of their horses with their heels and drew their bows, galloping forward. With lightning speed, they flew, mounted on horseback; they threw down weapons, belts, and pieces of the Duke’s clothing, eager to weigh as much as possible and to preserve it as a precious relic for the eternal memory of the lord. The crowd watched and marvelled at the agility of the young boys and their horses. There was no end to the praise and shouting.
But the funeral rites, though incomplete, no longer had time on their side; a huge dark cloud came from the west and covered the blue sky with a black veil. Horns and long pipes sounded, and a mournful hymn echoed. From the Temple of Thunder, priests slinked through the centuries-old oak trees. The lower guardians of the sacred fire – the head priests – walked in front, their eyes downcast. They wore white robes with silk ribbons across their chests and white bands around their waists.
They were followed by the priests, grave-faced, with wreaths of oak leaves on their heads, wearing white coats with tufts of animal skins underneath. Each held a long stick in their hands, curled at the top.
The last to follow, accompanied by two high priests, was the Supreme Priest of Lithuania, Krivė-Krivaitis. He was a large, long-lived man. In one hand, he held a long, three-pointed staff, and in the other, a torch lit by the sacred fire from the Shrine of Thunder.
The procession arrived at the sacred area where the bodies were burnt and approached the bonfire. Krivė-Krivaitis bowed low before the body of the Duke: this was repeated by all of the priests. Krivė-Krivaitis then began his speech, speaking solemnly to the crowd and recounting all of the deceased Duke’s exploits and services to Lithuania and its people. He fell silent for a moment, then lifted his head to the sky and spoke calmly. “I see you, brave hero. I see you in the skies with glittering armour, on a white horse on the path of birds. You hold the three stars in your hand and enter the palace of eternal happiness, accompanied by holy spirits!”
To all gathered, it seemed as if they had just seen the Duke flying through the skies, making his way to the Gates of Heaven. Jogaila, however, stood quietly, his skin faded and pale like a white canvas.
When Krivė-Krivaitis had finished his speech, he lit the bonfire from all four corners, throwing the flaming torch into the pile at the end. At first, the red and yellow flames merely licked the oak and pine logs; however, soon, a huge fire erupted, and plumes of black smoke covered the Duke’s corpse. The priests watered the sakes, and the head priests and officials threw the claws of macaws and bears into the flames so that the Duke would be able to climb the mountain of eternal happiness.
Heavy clouds rolled across the sky, and though it was still the day, it seemed like the night had arrived. Only the flashes of lightning ripped the impenetrable black veil. The sky rumbled; thunder rumbled heavily, not far away. The bonfire, however, burned like an unmissable lighthouse on a stormy night.
But then, something unexpected suddenly happened. As the lightning flashed and the thunder crashed, the Earth broke open, swallowing the bonfire with Kęstutis’ remains. It quickly closed again, and the gaping hole resealed; there was no sign that the bonfire had been stacked and burned at all.
The terrified crowd fled in all directions, and the courtiers carried the half-dead Jogaila to the castle. Without the slightest fear on their faces, only the priests returned with firm steps to the Temple of Thunder to pray to the mighty Thunder, the lord of lightning and rumbles in the stormy sky.
