Vilniuje pro Švento Kazimiero kalną (jį dar vadina Pilies kalnu) – tas kalnas nuo vieškelio kaip nutašytas – važiavo vienas žmogelis iš turgaus su neparduotom avižom. Prie to kalno pasitinka jį toks senelis ir klausia:
– Ką tu čia veži?
– Avižas, – atsakė jam žmogelis, – nepardaviau ir vežuos.
– Na, tai parduok man.
– Gerai, galiu.
Seniukas liepė vežti avižas paskui jį. Privažiavo prie kalno, atidarė kalne duris geležines, kurių pirma suvis nebuvo matyti, ir liepė nešt vidun ir pilt arkliams loviuosna.
Žmogelis pradėjo nešt ir pilt, kur liepta. O raitelių, sako, o raitelių! Arkliai lygiai sustatyti, o ant jų sėdi kareiviai ir miega. Visiems arkliams padėti loviai ir anys iš jų ėda avižas.
Taigi ir neša žmogelis avižas. Tik jį senelis pamokė, kad neužkliudytų kareivių. Vis tik nešdamas avižas žmogelis netyčia bakstelėjo kojon su maišu.
– Kas – švento Kazimiero diena? Švento Kazimiero diena! – sušuko užkliudytas kareivis, bet, negavęs jokio atsakymo, vėl užmigo. Sunešus avižas, senelis sumokėjo pinigus ir prisakęs, kad kas atsitiko, ką matė, niekam nepasakotų, liepė važiuoti savo keliu.
Žmogeliui išvažiavus, ir vėl užsidarė kalne durys kaip niekur nieko. Žmonės kalbėdavo, kad ten miega švento Kazimiero kariuomenė ir laukia, kada ateis ta švento Kazimiero diena ir jai reikės kariauti už Lietuvą.
The Army of the King Kazimieras. Vilnius’ Legends
In Vilnius, a man drove past St Kazimieras Hill (also known as Castle Hill) on his way from the market with unsold oats. An old grandfather met him next to the hill and asked, “What are you bringing here?”
“Oats,” the man said. “I couldn’t sell them, so I’m bringing them back.”
“Well, then sell them to me.”
“Alright, I can do that.”
The old man ordered him to follow with the oats. They came to a hill, and the old man opened an iron door which was buried within. He commanded the oat merchant to bring them in and pour them for the horses. And so, he began to carry and pour the grains as he was told.
“How many horsemen!” he exclaimed. The horses were lined up evenly, and the soldiers were sitting and sleeping on them. Every horse had troughs and ate oats from them.
The older man warned the oat seller not to bother the soldiers. However, the bag of oats nudged gently against a soldier’s foot, awakening him in an instant.
“What is it – Saint Kazimieras day? It’s Saint Kazimieras day!” shouted the awakened soldier, but without anyone’s answer, he fell asleep again.
After the last of the oats had been emptied, the old man paid the seller for his wares and told him not to share what had happened or what he had seen with anyone. He asked him to go on his way. Then, after the man had left, the door on the mountain closed again as if nothing had happened.
To this day, people still say that St Kazimieras’s army was sleeping there, awaiting St Kazimieras Day to come, when it would finally have to fight for Lithuania.
