Tūkstantis penki šimtai penkiasdešimt pirmų metų gegužės 8 dieną, per pačią apypietę, karalienė Barbora stingstančiomis rankomis apkabino savo vyro karališkąjį kaklą ir, pamėlynavusias savo lūpas prispaudusi prie jo lūpų, dievui dūšią atidavė.
Žygimanto Augusto sielvartui galo nebuvo. Kaip pirmiau nė žingsnio nesitraukdavo nuo sergančios žmonos lovos, taip dabar negalima buvo atitraukti jo nuo jos lavono. Vykdydamas paskutinę žmonos valią, karalius nutarė Barboros kūną į Vilnių pervežti.
Ilgai truko gedulinga kelionė. Prieš Vilnių sutiko juos procesija su vyskupu priešakyje. Pravirko graudūs varpai visų Vilniaus bažnyčių bokštuose. Minios žmonių apgulė gatves. Pilies rūmų kambariai, katedra ir keturios bažnyčios, kuriose buvo laikomos gedulingos pamaldos, buvo aptrauktos gedulo šydu.
Sausakimšai prisikimšusioje katedros bažnyčioje įvyko gedulingos pamaldos ir po pamaldų Barboros kūnas buvo palaidotas karališkosios koplyčios požemiuose šalia pirmosios Žygimanto Augusto žmonos, jaunutės Elžbietos.
Po žmonos laidotuvių Žygimantas Augustas buvo nebesuraminamas. Ištisas dienas praleisdavo jos kambariuose, prisimindamas laimingas su ja gyventas dienas, skaitė jam rašytus pilnus meilės ir atsidavimo Barboros laiškus. Žygimantas Augustas niekaip negalėjo įsivaizduoti, kad šiame pasauly daugiau nebematys mylimos žmonos. Taigi, žūtbūt užsimanė pamatyti bent šešėlį savo Barboros.
Buvo pakviesti į pilį žymiausi burtininkai, tačiau nė vienas nesiryžo patenkinti karaliaus noro.
Galiausiai atėjo pas karalių Žygimantą Augustą meistrų meistras Tvardauskas ir, kai karalius pareiškė jam savo norą, valandėlę pagalvojęs atrėžė:
– Maloningas Viešpatie! Man duota galia iššaukti mirusiųjų dvasias iš ano pasaulio ir galiu patenkinti visas Tavo užgaidas, bet tik tada, jeigu priimsi visas mano Tau pateiktas sąlygas. Taigi, įspėju, Maloningas Viešpatie, kad labai abejingai ir šaltai žiūrėtum į visa tai, ką aš sutversiu savo antgamtinėmis jėgomis, ir sėdėtum vietoje, visai nejudėdamas. Kitaip aš neatsakau už Tavo gyvybę ir sielą.
Karalius, gaivinamas vilties pamatyti savo mylimąją Barborą, su visu kuo sutiko.
Tvardauskas pareikalavo sau atskiro kambario pily ir paprašė kelių dienų pasirengti.
Jo žiniai karalius pavedė pilies bokštą nuo Neries pusės. Skirtą dieną ir valandą Žygimantas Augustas atėjo pas Tvardauską be jokių palydovų.
Nedidelio skliautuoto kambario sienos buvo užtiestos juodomis marškomis, išmargintomis kažkokiais keistais hieroglifais. Prie vienos sienos ant neaukšto suolo stovėjo keturios didelės rūkyklos su kodylu, o prieš jas netoliese parengta karaliui minkšta, patogi kėdė. Viešpataujančią kambary tamsą vos vos sklaidė dviejų juodose žvakidėse įstatytų vaškinių žvakių šviesa.
Kambario vidury ant juoda staltiese su sidabriniais spurgais apdengto stalo gulėjo burtininko lazdelė, o šalia jos – oda aptaisyta pergamentinė knyga, kurioje buvo surašyti įvairūs kerėjimai ir velnių bei mirusiųjų dvasių iššaukimo formulės.
Tokių aplinkybių apsvaigintas, Žygimantas Augustas atsisėdo jam skirton kėdėn, o Tvardauskas apsivilko ilgu, juodu, plačiom rankovėm, įvairiais baltais ženklais margintu apsiaustu, rūkyklose uždegė kodylą ir, atskleidęs knygą, ėmė kalbėti užkeikimo žodžius, šaukdamas mirusios Barboros dvasią, kad nužengtų ant žemės ir pasirodytų savo mylimam vyrui.
Iš rūkyklų ėmė kilti baltų dūmų kamuoliai. Tokiomis baisiomis aplinkybėmis belaukiant, įtampa pasiekė aukščiausią laipsnį. Įsižiūrėjęs į dūmų kamuolius, Žygimantas Augustas pamiršo visą gyvąjį pasaulį.
Ir štai kodylo dūmų debesiuose pasirodė moters šmėkla, ir kaskart galima buvo įžiūrėti aiškesnius bruožus, o Žygimantui Augustui pasirodė, kad mato savo mylimąją Barborą. Baltutė, bemaž permatoma, stovėjo nuleidusi rankas. Švelnaus liūdesio žymėmis braižytas veidas buvo nukreiptas į mylimą vyrą, o akyse degė meilės ugnis.
Pamiršęs savo pasižadėjimus, karalius ištiesė rankas ir šoko prie mylimos žmonos, norėdamas ją apkabinti, bet Tvardauskas tuo tarpu jį sulaikė, ir visa išnyko.
Žygimantas Augustas krito atgal į kėdę, užsidengė veidą rankomis ir ėmė graudžiai verkti.
