Narsųjį Kęstutį ir jo sūnų Vytautą Jogaila apgaulingai suėmė ir Krėvos urvuose uždarė.
Toji žinia žaibo greitumu aplėkė visą Lietuvą, Aukštaičius ir Žemaičius, keldama neapsakomą skausmą viso krašto gyventojų širdyse. Kas gi negerbė, kas nemylėjo Trakų valdovo, narsaus ir kilnios dvasios senelio?
Bet baimė, kerštas ir pasipiktinimas perpildė visų širdis, kai penktoj dienoj išgirdo, kad Kęstutis Jogailos įsakymu jo bernų ir kryžiuočių knechto Krėvos pilies požemiuose pasmaugtas. Išsigando Jogaila savo begėdiško darbo, sudrebėjo didžiojo kunigaikščio soste prieš žmonių kerštą ir sumanė nuslėpti savo dėdės užmušimą, iškeldamas jam iškilmingas laidotuves.
Kęstučio kūną ant puikių neštuvų iš Krėvos į Vilnių pasikeisdami nešė belaisviai, prieš karstą ėjo šimtai raudotojų, kurios garsiai traukė liūdną raudų melodiją ir gausiai liejo ašaras į stiklines ašarines. Prieš jas ėjo muzikantai ir trimitininkai, perpildydami miškus varinių skardų tarškėjimu ir vamzdžių bei ragų garsais.
Šimtas ginkluotų ietimis, kirviais ir lankais kareivių supo nešamą kunigaikščio karstą, o paskui sekė ištikimas jo tarnas, kuris buvo pasiryžęs sudegti su savo viešpačiu; toliau vedė Kęstučio žirgą, jo medžioklės šunis, nešė sakalus ir vanagus, o auksuotose skryniose – kepurę, rūbus, ginklus, aukso diržus ir kitas brangenybes.
Priešaky visos eisenos jojo dvidešimt raitelių. Šie jodami švaistėsi nuogais kardais, svaidė juos į viršų, vaikydami piktąsias dvasias, ir rūsčiai šaukė: „Bėkit, velniai, nuo šio kūno! Ginki, Pikuoli, jo vėlę!“
Pakeliui garsios raudotojų giesmės, skambūs ragų ir vamzdžių balsai bei vyrų šūkavimai viliojo iš kiemų gyventojus, kurie gausiai prie gedulingos eisenos dėjosi, tad kol eisena pasiekė Vilnių, susidarė didžiulė minia.
Už miesto, gedulingais rūbais apsitaisęs, bajorų, riterių ir didikų lydimas, laukė Jogaila. Išvydęs eiseną, nulipo nuo arklio ir neva skausminga veido išraiška prisiartino prie neštuvų, o kai neštuvus pastatė ant žemės, prišoko prie šalto dėdės lavono ir nenuoširdžiu, bet garsiu verksmu prapliupo.
Vėl kėlė neštuvus ant pečių ir į pilį nunešė. Ten jau buvo prikūrenta pirtis, kur nuprausė velionio kūną, patepė kvepiančiais aliejais, apvilko baltu rūbu, aprengė žėrinčiais šarvais, apjuosė aukso diržu, gausiai brangiais akmenimis kaišytu, apsiautė šviesiai raudonu apsiaustu, gausiai auksu siuvinėtu, ir užmovė kunigaikščio kepurę.
Prie šono kalaviją pakabino, kuris dar taip neseniai Lietuvos priešams baisus buvo. Kaklas, kad nebūtų matyti smaugimo žymių, buvo apvyniotas baltu rankšluosčiu su įrištais jame pinigais, kad velionis turėtų kuo susimokėti už įėjimą į aną pasaulį.
Taip papuoštą Kęstučio kūną įnešė į didžiausią pilies salę ir pasodino kunigaikščio sostan. Kad ir staigi buvo mirtis, vis dėlto narsaus senelio veide liko kilnios didybės ir rimtumo žymių, kurias didino nusileidusi ant krūtinės žila barzda ir balti antakiai.
Šalia buvo pastatytos statinės su midumi ir alumi. Plačiai atidaryti pilies vartai, kad kiekvienas, neatsižvelgiant į lytį ar luomą, laisvai galėtų paskutinį kartą pamatyti ir atsisveikinti su buvusiu savo valdovu. Penkias dienas minios žmonių plaukė į pilį, penkias dienas truko atsisveikinimas. Pirmas atsisveikino Jogaila. Gerdamas už mirusį ir dėdamasis verkiąs, klausė jo:
– Už tave geriu, brangus dėde, kodėl numirei?
Visi salėj kartojo:
– Kodėl numirei?
– Ar neturėjai ko valgyti ir gerti?
– Ar neturėjai valstybės, pilių ir tarnų?
– Ar turtų, rūbų, brangenybių neturėjai?
– Ar mylimos žmonos nebuvo, vaikų? O, kunigaikšti, kodėl numirei?
Vėliau buvo atvestas iš kalėjimo Kęstučio sūnus Vytautas. Šis neverkė, veidas suakmenėjęs, užčiauptos lūpos ir nė ašaros akyse. Priėjo prie tėvo lavono, paėmė šaltą jo ranką į savo karštą delną, ilgai žiūrėjo į mylimą veidą, o širdy kerštas virė. Paskiau, nė nežvilgtelėjęs į susikrimtusį iš baimės Jogailą, grįžo į kalėjimą laukti tėvo laidotuvių.
Tuo pat laiku Šventaragio slėny, tarp Perkūno šventyklos ir Neries, kunigaikščių lavonams deginti skirtoj vietoj, ėjo rangos darbai laidotuvėms. Daugybė tarnų vežė iš Lukiškių šilo didžiausius ąžuolų ir pušų rąstus ir vyresniųjų prižiūrimi krovė aukščiausią laužą, apdėdami medžius sausomis samanomis ir šiaudais, dabindami ąžuolų lapų vainikais.
Visuose keturiuose kampuose buvo pastatytos statinės su sakais ir riebalais, o ant atskiro pakilimo pastatyta urna, į kurią bus supilti likę sudegusio lavono pelenai. Šeštą dieną akivaizdoje nesuskaitomos minios, kuri pripildė ne tik visą Šventaragio slėnį ir kalnus, bet ir apgulė tvoros, pilies volus bei medžius, išnešė toj pat kėdėj sėdintį kunigaikščio lavoną ir pastatė pačiam viršuj ant tam specialiai parengto kauro.
Paskui kunigaikštį užlipo ant laužo ir atsistojo jo ištikimas tarnas, kuris visą gyvenimą dalijosi su savo valdovu laimėmis ir nelaimėmis ir net dabar nenorėjo su juo skirtis, trokšdamas jam taip pat tarnauti ir po mirties, kaip gyvas būdamas tarnavo.
Arklys, tartum jausdamas, kokia baisi mirtis jo laukia, gulėjo atmetęs savo baltus, plačius karčius, kaklą ištiesęs ir vedžiojo pilnomis priekaišto akimis po susirinkusias minias. Buvo sudėti ant laužo suraišioti medžioklės šunys, sakalai ir vanagai, kurie kunigaikščiui gyvam esant medžioklėse tarnavo. Prie mirusiojo kojų buvo sukrauti aname pasauly reikalingi daiktai. O jų buvo daugybė: saulės spinduliuose žėrėjo ginklai, brangiais akmenimis kaišyti, rūbai ir auksiniai diržai, duona ir gėralai, galiausiai pinigų maišelis.
Trimitams sutrimitavus, į išlygintą aikštę, kur buvo išdėliota įvairių daiktų kunigaikščiui atminti, ant ristųjų žirgų išjojo dešimt puikiausių Lietuvos bernelių ir stojo į eilę. Davus ženklą, berneliai paspaudė pentinais žirgų šonus ir šuoliais leidosi pirmyn.
Žaibo greitumu lėkdami, sėdėdami ant žirgų, nuo žemės stvarstė išdėstytus ginklus, diržus, kunigaikščio rūbų gabalus, trokšdami kuo daugiau jų nustverti ir saugoti kaip brangiausią relikviją amžinam valdovo atminimui. Minia žiūrėjo ir stebėjosi jaunųjų bernelių vikrumu, žirgų ristumu. Gyrimui ir šūkavimams galo nebuvo.
Tačiau reikėjo pasiskubinti baigti laidotuvių apeigas, nes iš vakarų pusės kilo didžiulis tamsus debesis ir juodu šydu dangaus mėlynę dengė. Sugaudė ragai ir ilgi vamzdžiai, pasigirdo gedulingos giesmės aidas. Iš Perkūno šventyklos pro šimtamečius ąžuolus slinko šventikai.
Priešaky ėjo žemesnieji šventosios ugnies saugotojai – vaidilos – nuleistomis žemyn akimis, baltais rūbais, per krūtinę šilko kaspinais sagstytais, o per liemenį baltom juostom apjuostais. Paskui juos sekė kriviai, rimtais veidais, ąžuolų lapų vainikais ant galvų, taip pat baltais apsiaustais, apačioje žvėrių kailių kuokšteliais sagstytais. Kiekvienas jų rankoje turėjo ilgą, viršuj riestą lazdą.
Paskiausiai sekė, dviejų aukštesniųjų krivių lydimas, vyriausiasis Lietuvos šventikas Krivė-Krivaitis. Tai buvo augalotas, ilgo amžiaus sukuprotas senelis. Vienoj rankoj laikė ilgą trišakę lazdą, kitoj – Perkūno šventykloj nuo šventosios ugnies įžiebtą žibintuvą.
Eisena atėjo į lavonų deginimo vietą ir prisiartino prie laužo. Krivė-Krivaitis žemai nusilenkė prieš kunigaikščio lavoną: tai pakartojo ir visi kriviai bei vaidilos. Po to Krivė-Krivaitis iškilmingu balsu pradėjo kalbą, nupasakojo visus mirusiojo kunigaikščio žygdarbius ir nuopelnus Lietuvai ir jos gyventojams. Valandėlei nutilo, pakėlė galvą aukštyn ir, tartum ko akimis ieškodamas dangaus erdvėse, prabilo iškilmingu balsu:
– Matau tave, narsusis didvyri, matau tave dangaus erdvėse su žėrinčiais šarvais, ant balto žirgo paukščių keliais skriejantį. Rankoje laikai tris žvaigždes ir žengi į amžinos laimės rūmus, šventų dvasių lydimas!
Ir visiems rodėsi, kad mato kunigaikštį, dangaus keliu skriejantį. Jogaila stovėjo išbalęs kaip drobė…
Baigęs kalbą Krivė-Krivaitis padegė laužą iš visų keturių kampų, o žibintuvą užmetė ant laužo. Raudonos ir geltonos liepsnelės iš pradžių tik laižė ąžuolinius ir pušinius rąstus, bet greit pūkštelėjo didžiulė liepsna, o juodų dūmų kamuoliai paslėpė kunigaikščio lavoną.
Vaidilos laistė sakus, o kriviai ir didžiūnai svaidė į liepsną arų ir lokių nagus, kad, jais pasinaudojus, kunigaikščiui lengviau būtų užkopti ant amžinosios laimės kalno.
Tuo tarpu debesis užklojo dangų. Rodėsi, kad sutemo. Tik žaibai draskė juodą šydą. Sugriaudė. Netoliese Perkūnas trenkė. Laužas tačiau degė kaip aiškus švyturys jūros mėlynėj. Tuo tarpu kažkas nepaprasta įvyko.
Žaibams nardant ir perkūnams trankant prasivėrė žemė ir prarijo laužą su Kęstučio palaikais. Greit vėl užsidarė ir taip išsilygino, kad nė žymių neliko, kad čia buvęs laužas sukrautas ir ugnis deginta. Minia persigandusi į visas puses išbėgiojo, o dvariškiai pusgyvį Jogailą į pilį nunešė.
Tiktai kriviai ir vaidilos be mažiausios baimės veiduose tvirtais žingsniais į Perkūno šventyklą grįžo, kad ten pasimelstų galingam Perkūnui, žaibų ir griausmų valdovui.
