Tūkstantis penki šimtai penkiasdešimt pirmų metų gegužės 8 dieną, per pačią apypietę, karalienė Barbora stingstančiomis rankomis apkabino savo vyro karališkąjį kaklą ir, pamėlynavusias savo lūpas prispaudusi prie jo lūpų, dievui dūšią atidavė.
Žygimanto Augusto sielvartui galo nebuvo. Kaip pirmiau nė žingsnio nesitraukdavo nuo sergančios žmonos lovos, taip dabar negalima buvo atitraukti jo nuo jos lavono. Vykdydamas paskutinę žmonos valią, karalius nutarė Barboros kūną į Vilnių pervežti.
Ilgai truko gedulinga kelionė. Prieš Vilnių sutiko juos procesija su vyskupu priešakyje. Pravirko graudūs varpai visų Vilniaus bažnyčių bokštuose. Minios žmonių apgulė gatves. Pilies rūmų kambariai, katedra ir keturios bažnyčios, kuriose buvo laikomos gedulingos pamaldos, buvo aptrauktos gedulo šydu.
Sausakimšai prisikimšusioje katedros bažnyčioje įvyko gedulingos pamaldos ir po pamaldų Barboros kūnas buvo palaidotas karališkosios koplyčios požemiuose šalia pirmosios Žygimanto Augusto žmonos, jaunutės Elžbietos.
Po žmonos laidotuvių Žygimantas Augustas buvo nebesuraminamas. Ištisas dienas praleisdavo jos kambariuose, prisimindamas laimingas su ja gyventas dienas, skaitė jam rašytus pilnus meilės ir atsidavimo Barboros laiškus. Žygimantas Augustas niekaip negalėjo įsivaizduoti, kad šiame pasauly daugiau nebematys mylimos žmonos. Taigi, žūtbūt užsimanė pamatyti bent šešėlį savo Barboros.
Buvo pakviesti į pilį žymiausi burtininkai, tačiau nė vienas nesiryžo patenkinti karaliaus noro.
Galiausiai atėjo pas karalių Žygimantą Augustą meistrų meistras Tvardauskas ir, kai karalius pareiškė jam savo norą, valandėlę pagalvojęs atrėžė:
– Maloningas Viešpatie! Man duota galia iššaukti mirusiųjų dvasias iš ano pasaulio ir galiu patenkinti visas Tavo užgaidas, bet tik tada, jeigu priimsi visas mano Tau pateiktas sąlygas. Taigi, įspėju, Maloningas Viešpatie, kad labai abejingai ir šaltai žiūrėtum į visa tai, ką aš sutversiu savo antgamtinėmis jėgomis, ir sėdėtum vietoje, visai nejudėdamas. Kitaip aš neatsakau už Tavo gyvybę ir sielą.
Karalius, gaivinamas vilties pamatyti savo mylimąją Barborą, su visu kuo sutiko.
Tvardauskas pareikalavo sau atskiro kambario pily ir paprašė kelių dienų pasirengti.
Jo žiniai karalius pavedė pilies bokštą nuo Neries pusės. Skirtą dieną ir valandą Žygimantas Augustas atėjo pas Tvardauską be jokių palydovų.
Nedidelio skliautuoto kambario sienos buvo užtiestos juodomis marškomis, išmargintomis kažkokiais keistais hieroglifais. Prie vienos sienos ant neaukšto suolo stovėjo keturios didelės rūkyklos su kodylu, o prieš jas netoliese parengta karaliui minkšta, patogi kėdė. Viešpataujančią kambary tamsą vos vos sklaidė dviejų juodose žvakidėse įstatytų vaškinių žvakių šviesa.
Kambario vidury ant juoda staltiese su sidabriniais spurgais apdengto stalo gulėjo burtininko lazdelė, o šalia jos – oda aptaisyta pergamentinė knyga, kurioje buvo surašyti įvairūs kerėjimai ir velnių bei mirusiųjų dvasių iššaukimo formulės.
Tokių aplinkybių apsvaigintas, Žygimantas Augustas atsisėdo jam skirton kėdėn, o Tvardauskas apsivilko ilgu, juodu, plačiom rankovėm, įvairiais baltais ženklais margintu apsiaustu, rūkyklose uždegė kodylą ir, atskleidęs knygą, ėmė kalbėti užkeikimo žodžius, šaukdamas mirusios Barboros dvasią, kad nužengtų ant žemės ir pasirodytų savo mylimam vyrui.
Iš rūkyklų ėmė kilti baltų dūmų kamuoliai. Tokiomis baisiomis aplinkybėmis belaukiant, įtampa pasiekė aukščiausią laipsnį. Įsižiūrėjęs į dūmų kamuolius, Žygimantas Augustas pamiršo visą gyvąjį pasaulį.
Ir štai kodylo dūmų debesiuose pasirodė moters šmėkla, ir kaskart galima buvo įžiūrėti aiškesnius bruožus, o Žygimantui Augustui pasirodė, kad mato savo mylimąją Barborą. Baltutė, bemaž permatoma, stovėjo nuleidusi rankas. Švelnaus liūdesio žymėmis braižytas veidas buvo nukreiptas į mylimą vyrą, o akyse degė meilės ugnis.
Pamiršęs savo pasižadėjimus, karalius ištiesė rankas ir šoko prie mylimos žmonos, norėdamas ją apkabinti, bet Tvardauskas tuo tarpu jį sulaikė, ir visa išnyko.
Žygimantas Augustas krito atgal į kėdę, užsidengė veidą rankomis ir ėmė graudžiai verkti.
The Ghost of Barbora. Vilnius’ Legends
On the 8th day of May 1551, in the middle of the afternoon, Queen Barbora threw her arms around her husband’s royal neck and, pressing her bruised lips to his, gave her soul to God.
There was no end to Žygimantas Augustas’ grief. Just as he had never left his sick wife’s bedside, he could not be taken away from her corpse. The pain was insurmountable.
In accordance with his wife’s last will, the King decided to transport Barbora’s body to Vilnius. He did not want Krakow to be her eternal resting place; as he said himself, “Since some were unwilling to be sincere while Her Royal Highness was alive, let them neither see nor have her after death.”
The mournful journey was long. The King travelled as part of the chariot carrying the Queen’s coffin, never leaving her side; whenever the funeral procession approached a town or village, the King dismounted from his horse and walked on foot.
Before arriving in Vilnius, they were greeted by a procession with the bishop in the front. The mournful bells in the towers of all the churches of Vilnius rang out, and heaving crowds of people besieged the streets. The rooms of the palace, the cathedral, and the four churches where funeral services were held were shrouded in mourning.
A funeral service was held in the packed cathedral church, and Barbora’s body was buried in the dungeons of the royal chapel, next to the first wife of Žygimantas Augustas, the young Elžbieta.
Following his wife’s funeral, Žygimantas Augustas could no longer be calmed or appeased. He showed no interest in anything and would spend whole days in her rooms, remembering the happy days with her; he recounted the beauty of his Queen, her passion, and her almost angelic kindness. He busied himself with the remaining memories of her: her clothes, her jewels, and her handicrafts. He read and reread Barbora’s letters to him, full of love and devotion. The grief was overwhelming, and no matter what he did, he couldn’t imagine a world without his beloved. His desperation to see at least a shadow of his Barbora became an obsession.
The most famous oracles were summoned to the castle, but none were willing to grant the King’s wish. But finally, the master craftsman, Tvardauskas, came to King Žygimantas Augustas. When the King told him his wish, he thought for a moment and replied, “Oh, Gracious Lord! I have the power to summon the spirits of the dead from the other world, and I can satisfy all your whims, but only if you accept all the conditions I give you. So I warn you, Gracious Lord, to take a very indifferent and cold view of all that I am going to create with my supernatural powers; please sit still and do not move at all. Otherwise, I cannot be responsible for your life and soul.”
The King, enchanted by the hope of seeing his beloved Barbora, agreed to everything.
Tvardauskas demanded a private room in the castle and asked for a few days to prepare. So, the King gave him the castle tower from the Neris riverside. Then, on the appointed day and at the appointed hour, Žygimantas Augustas came to Tvardauskas without any attendants.
The walls of the small, vaulted room were covered with black gauze, decorated with strange hieroglyphics. Four large chests, smoking with incense, stood on a low bench against one wall, and a soft, comfortable chair was prepared for the King nearby. The darkness in the room was barely dispelled by the light of two candles set in black candlesticks.
A wizard’s wand sat in the middle of the room on a table covered with a black tablecloth and silver spikes. Next to it rested a leather-bound parchment book, which held various spells and formulas for summoning the spirits of devils and the dead.
Stunned by the arrangements that had been made so quickly, Žygimantas Augustas sat down in a chair opposite him, and Tvardauskas put on a long, black, wide-sleeved cloak, emblazoned with various white symbols, and lit a censer in the smoking-room. Unveiling a book, he began to utter the words of an incantation, summoning the spirit of the dead Barbora to come down to the Earth and appear to her beloved husband.
Balls of white smoke began to rise from the chests, and under such circumstances, the tension grew to its highest. Staring into the smoke plumes, Žygimantas Augustas forgot all about the living world.
Here, in the middle of the cloud of incense and smoke, he saw a woman’s ghost appear, and each time, the features became clearer; Žygimantas Augustas was certain he was seeing before him his beloved Barbora. Completely white, almost transparent, she stood with her arms folded. Her face was scarred with the marks of gentle sadness, and she turned her gaze towards the man she loved; the fire of love burned powerfully in her eyes.
Forgetting his promises, the King stretched out his arms and leapt to his beloved wife to embrace her. But it was too dangerous; Tvardauskas held him back, and all was lost. Heartbroken once more, Žygimantas Augustas fell back to the chair, covered his face, and began to weep.
