Didysis kunigaikštis Gediminas buvo didelis medžioklės mėgėjas. Kunigaikštis Gediminas su savo dvariškiais dažnai vykdavo medžioti į tolimesnes apylinkes.
Kartą kunigaikštis Gediminas, besivydamas didžiulį taurą, net ant kalno jį užvijo, kur Vilnia savo vandenis Neriai atiduoda, ir čia jį nudobė.
Didžiulis žvėris, į pačią širdį pataikytas, krito negyvas, o kunigaikštis, primynęs jo milžinišką galvą, supūtė į auksu padabintą ragą laimėjimo giesmę.
Saulutė jau senokai buvo pasislėpusi anapus Neries, lapuočių tankumyne, ir išblyškęs mėnulis rodė savo pliką veidą, apliedamas ąžuolų ir liepų viršūnes sidabrine šviesa ir mirgėjo Neries vilnyse. Tiktai slėny, Perkūno romuvoj, žėrėjo raudona šventosios ugnies liepsna. O gūdžios vaidilų giesmės skambėjo nakties tylumoj.
Pavargę visą dieną besivaikydami žvėris, medžioklės dalyviai nutarė negrįžti tą patį vakarą į Trakus ir pasirinko poilsiui vietą tarp Neries ir šventyklos, toj vietoj, kur neseniai buvo sudegintas kunigaikštis Šventaragis. Pasistatę palapines, pasistiprinę žvėriena ir midumi, medžiotojai sumigo.
Bet kunigaikštis ilgai negalėjo užmigti; vis dėlto galiausiai nuovargis įveikė ir jį. Ir štai jis sapnuoja, kad viršukalny, kur jis taurą nukovė, pasirodė milžiniškas vilkas, geležiniais šarvais apsišarvavęs, tartum iš geležies nulietas būtų. Vilkas, pakėlęs galvą į mėnulį, ėmė staugti ir staugė taip garsiai, kad atrodė, lyg staugtų jame pasislėpusių šimtas kitų vilkų.
Kai tekančios saulės spinduliai apliejo kalnus, upes ir prasiskverbė pro lapų šydą, nubudo ir kunigaikštis Gediminas.
Atminęs sapną, papasakojo jį medžioklės draugams, tačiau nė vienas negalėjo įspėti, ką toks sapnas galėtų reikšti. Tada kažin kuris patarė pakviesti Krivę-Krivaitį Lizdeiką, kuris tuomet plačiai buvo išgarsėjęs savo išmintimi. Kunigaikštis pasikvietė Lizdeiką.
Krivė-Krivaitis atvykęs atsistojo priešais jį, išklausė sapną ir giliai susimąstė. Apsupę jį ratu, kunigaikščio riteriai sekė kiekvieną jo veido išraišką ir nekantriai laukė sapno išaiškinimo.
Galiausiai Lizdeika, viena ranka atsirėmęs lazdos, kuri buvo jo didybės ženklu, kitą pakėlęs į dangų, iškilmingai prabilo:
– Galingas kunigaikšti! Per šį sapną dievai apreiškė tau savo valią ir jeigu ją išpildysi, laukia tavęs garbė ir galybė. Geležinis vilkas reiškia, kad toj vietoj turi būti pastatyta tvirta pilis ir miestas – valstybės sostinė, o šimtas vilkų jame staugiančių reiškia gyventojus, kurie tave ir to miesto garbę ir galybę išgarsins po visą pasaulį. Taigi, privalai būti klusnus dievų valiai ir pastatyti čionai pilį ir miestą, o jo vardas ilgus amžius švies Lietuvai – mūsų tėvynei!
Toks sapno išaiškinimas kunigaikščiui labai patiko ir tuoj po to jis ėmė statyti ant kalno pilį, apsuptą tvirta mūro siena, su dviem šešiakampiais bokštais, o patį kalną pavadino Taurakalniu. Slėny tarp kalno ir žinyčios buvo pastatyta kita, medinė, vadinama žemutine, arba krivių pilimi. Aplink imta statyti gyvenamuosius namus.
Taip buvo įkurtas miestas, kuris nuo upės Vilnios vardo Vilniumi buvo pramintas, ir vėliau Gediminas į jį iš Trakų persikėlė. Taip Vilnius tapo visos Lietuvos sostine.
Lizdeikai nuo to laiko už sapnų išaiškinimą kunigaikštis įsakė Radvilu vadintis.
