Didysis kunigaikštis Gediminas buvo didelis medžioklės mėgėjas. Kunigaikštis Gediminas su savo dvariškiais dažnai vykdavo medžioti į tolimesnes apylinkes.
Kartą kunigaikštis Gediminas, besivydamas didžiulį taurą, net ant kalno jį užvijo, kur Vilnia savo vandenis Neriai atiduoda, ir čia jį nudobė.
Didžiulis žvėris, į pačią širdį pataikytas, krito negyvas, o kunigaikštis, primynęs jo milžinišką galvą, supūtė į auksu padabintą ragą laimėjimo giesmę.
Saulutė jau senokai buvo pasislėpusi anapus Neries, lapuočių tankumyne, ir išblyškęs mėnulis rodė savo pliką veidą, apliedamas ąžuolų ir liepų viršūnes sidabrine šviesa ir mirgėjo Neries vilnyse. Tiktai slėny, Perkūno romuvoj, žėrėjo raudona šventosios ugnies liepsna. O gūdžios vaidilų giesmės skambėjo nakties tylumoj.
Pavargę visą dieną besivaikydami žvėris, medžioklės dalyviai nutarė negrįžti tą patį vakarą į Trakus ir pasirinko poilsiui vietą tarp Neries ir šventyklos, toj vietoj, kur neseniai buvo sudegintas kunigaikštis Šventaragis. Pasistatę palapines, pasistiprinę žvėriena ir midumi, medžiotojai sumigo.
Bet kunigaikštis ilgai negalėjo užmigti; vis dėlto galiausiai nuovargis įveikė ir jį. Ir štai jis sapnuoja, kad viršukalny, kur jis taurą nukovė, pasirodė milžiniškas vilkas, geležiniais šarvais apsišarvavęs, tartum iš geležies nulietas būtų. Vilkas, pakėlęs galvą į mėnulį, ėmė staugti ir staugė taip garsiai, kad atrodė, lyg staugtų jame pasislėpusių šimtas kitų vilkų.
Kai tekančios saulės spinduliai apliejo kalnus, upes ir prasiskverbė pro lapų šydą, nubudo ir kunigaikštis Gediminas.
Atminęs sapną, papasakojo jį medžioklės draugams, tačiau nė vienas negalėjo įspėti, ką toks sapnas galėtų reikšti. Tada kažin kuris patarė pakviesti Krivę-Krivaitį Lizdeiką, kuris tuomet plačiai buvo išgarsėjęs savo išmintimi. Kunigaikštis pasikvietė Lizdeiką.
Krivė-Krivaitis atvykęs atsistojo priešais jį, išklausė sapną ir giliai susimąstė. Apsupę jį ratu, kunigaikščio riteriai sekė kiekvieną jo veido išraišką ir nekantriai laukė sapno išaiškinimo.
Galiausiai Lizdeika, viena ranka atsirėmęs lazdos, kuri buvo jo didybės ženklu, kitą pakėlęs į dangų, iškilmingai prabilo:
– Galingas kunigaikšti! Per šį sapną dievai apreiškė tau savo valią ir jeigu ją išpildysi, laukia tavęs garbė ir galybė. Geležinis vilkas reiškia, kad toj vietoj turi būti pastatyta tvirta pilis ir miestas – valstybės sostinė, o šimtas vilkų jame staugiančių reiškia gyventojus, kurie tave ir to miesto garbę ir galybę išgarsins po visą pasaulį. Taigi, privalai būti klusnus dievų valiai ir pastatyti čionai pilį ir miestą, o jo vardas ilgus amžius švies Lietuvai – mūsų tėvynei!
Toks sapno išaiškinimas kunigaikščiui labai patiko ir tuoj po to jis ėmė statyti ant kalno pilį, apsuptą tvirta mūro siena, su dviem šešiakampiais bokštais, o patį kalną pavadino Taurakalniu. Slėny tarp kalno ir žinyčios buvo pastatyta kita, medinė, vadinama žemutine, arba krivių pilimi. Aplink imta statyti gyvenamuosius namus.
Taip buvo įkurtas miestas, kuris nuo upės Vilnios vardo Vilniumi buvo pramintas, ir vėliau Gediminas į jį iš Trakų persikėlė. Taip Vilnius tapo visos Lietuvos sostine.
Lizdeikai nuo to laiko už sapnų išaiškinimą kunigaikštis įsakė Radvilu vadintis.
The Iron Wolf. Vilnius’ Legends
Grand Duke Gediminas was a big fan of hunting. He lived in his new capital, Trakai, where a sturdy castle had been built on an island in the middle of Lake Galvė. Often, he and his courtiers went out hunting in the surrounding area.
One day, while hunting a huge bull, Duke Gediminas chased the imposing beast up onto a hill, where the Vilnia River gave up its waters to the Neris. There, he killed it, and the vast animal fell dead. The Duke, having stamped on its massive head, blew a song of triumph on its golden horn.
By this time, the sun had long since been hidden on the other side of the Neris, in the thicket of broad-leaf trees, and the pale moon was showing its bare face, bathing the tops of the oaks and lime trees in silver light over the shimmering waters of the Neris. Only in the valley did a red flame still burn at the Temple of Thunder, where the sacred fires continued to glow. The mournful songs of the head priests rang out in the silence of the night.
Tired from chasing wild animals all day, the hunters decided not to return to Trakai that evening. They rested between the Neris River and the temple, where Duke Šventaragis had recently been cremated. After building tents and feasting on the freshly harvested animal meat and mead, the hunters fell into a deep slumber.
But the Duke remained awake, struggling to sleep. However, eventually, fatigue overcame him too, and he found himself dreaming of being on top of the hill once more, where he had killed the bull. There, a huge wolf appeared before him, armed with iron armour, as if cast from iron itself. The wolf raised its head towards the moon and began to howl; it cried out so loudly that it seemed as if one hundred wolves inside were howling.
Finally, when the rays of the rising sun bathed the mountains and rivers and penetrated the veil of the leaves, the Duke woke up. Remembering the dream, he shared it with his hunting companions, but none of them could guess what it might mean. Then, someone advised him to invite Krivė-Krivaitis Lizdeika, who was widely known for his wisdom by then. And so, the Duke obliged.
Krivė-Krivaitis arrived and stood in front of him, listening to the dream. He fell deeply into thought. Surrounding him in a circle, the Duke’s knights watched every expression on his face and eagerly awaited the dream’s interpretation.
Finally, resting on the cane that was the sign of his greatness and with the other raised to the sky, Lizdeika spoke solemnly:
“Oh, Mighty Duke! In this dream, the Gods have revealed their will to you, and if you are able to fulfil it, glory and power await. The Iron Wolf is a sign that a sturdy castle and city that will become the state’s capital are to be built in that place. The hundred wolves howling within refer to the inhabitants who will make you and the city’s honour and power known worldwide. Therefore, you must obey the will of the Gods and build a castle and a city right here; its name will shine for a long time for Lithuania – our homeland!”
The Duke was overjoyed with Lizdeika’s words. Immediately after, he began building a castle on the hill, surrounded by a solid masonry wall with two hexagonal towers; he called the hill itself Taurakalnis. In the valley between the hill and the temple, another wooden castle was built, called the Lower Castle, or Kriviai Castle. Countless houses were built around both, eventually growing into a new city. And upon its founding, it was named Vilnius after the river Vilnia; later, Gediminas moved there from Trakai. And so, Vilnius became the capital city of Lithuania. And, for his work in interpreting the dreams, Lizdeika was ordered by the Duke to be called Radvilas from then on.
