Aprašymas
Atvirukas „Kūčių istorija”
Atvirukas „Kūčių istorija”, sulenkiamas, 20×20 cm, be voko. Su autorine iliustracija, skirta šiai istorijai, kurią rasite ant nugarinės atviruko dalies. Atvirukas atspaustas ant balto matinio popieriaus, viduje tuščias.
Kūčių istorija
Senoji moteriškė dar kartą patikrino dubenėlyje mirkstančius grūdus, įdėjo dar vieną malką į besikūrenantį
židinį ir nušlubavo toliau puošti nedidelės eglutės rankų darbo šiaudiniais žaisliukais. Ji jau beveik nieko
nebematė, nes jos puikus regėjimas kažkodėl ėmė sparčiai blogėti devyniasdešimtaisiais gyvenimo metais.
Tačiau tai jai nesukėlė didelių nepatogumų. Visas savo namelio kertes ir daiktus ji mokėjo mintinai, net
tamsiausią naktį niekur neužkliūdama nueidavo iki spintelės su ledinukais, be to, su metais vis labiau ėmė
viršų jos intuicija ir trečioji, vadinamoji, sielos akis. Ši jai padėdavo suktis namuose kaip ir anksčiau.
Juodas katinas murkdamas glaustėsi apie kojas.
– Na, eik eik, palauk dar prie ugnies, pasikalbėsim po kelių valandų, – meiliai stumtelėjo lazdele jį senolė, –
galėsi viską man apie tą pelę papasakot, – sukikeno kabindama ant šakos šiaudinį paukštelį.
Žiema jai niekad nepatiko – reikia vilktis daug rūbų, bristi per pusnis malkų, ledas visur, dienos trumpos, o
tamsoje vis drąsiau šlaistosi visokie ne itin malonūs senoviniai padarai, kurių tik Gabijos dėka dar viduje
neprisiveisė. Laumės irgi blogai nusiteikusios, nė čiobrelių arbatos nepasikviesi, vis ką nors draskyt nori.
Taip, žiema senolei nepatiko, išskyrus šį vakarą. Šio vakaro ji laukdavo visus metus. Susitikimui su savo
mylimiausiais ir artimiausiais ji pradėdavo ruoštis jau prieš kelias savaites. Juk visus kampus reikia sužiūrėti,
sutvarkyti, iššluoti. Valgius iš anksto paruošti, stalą ir eglutę gražiai papuošti, o ir pačiai į pirtelę nueiti,
plaukus išsišukuoti, suknele apsivilti, šventine skara apsigaubti ir močiutės segę įsisegti.
Bet dabar ji jau jautėsi beveik visai pasiruošusi, liko tik Kūčią medumi užpilti ir dar šiltą duonos kepaliuką
supjaustyti. Pasipuošusi ir šventiškai nusiteikusi ji linksmai niūniuodama laukė atvykstančiųjų. Ne, ne vaikų
ir vaikaičių ir net ne provaikaičių, kurių ji žinoma turėjo – kažkur, tikriausiai toli gyvenančių ar jos jau nepamenančių,
ne, joks kitas gyvas žmogus jau daug metų nebuvo įkėlęs kojos į mažąją grytelę šalia miško…
Staiga ramiai rusenusi ugnis šoktelėjo į viršų ir suplazdėjo.
Senolė džiaugsmingai suplojo rankomis – pradėjo rinktis svečiai…
Atsiliepimai
Atsiliepimų dar nėra.