Paveikslas „Jasinskiai”, reprodukcija

Aprašymas

Paveikslas „Jasinskiai”, reprodukcija

Originalaus paveikslo „Jasinskiai” (akrilas ant drobės, 80x80cm, 2023m.) reprodukcija atspausta ant drobės. Paveikslas parduodamas be rėmo, su porėmiu. Galima rinktis iš kelių dydžių.

Tai vienas iš dvylikos serijos „Vilniaus legendos” paveikslų. Paveikslų serija buvo pirmą kartą pristatyta 2023m. parodoje „12 sapnų apie Vilnių”, LDS  būstinės galerijoje Vilniuje.

Jasinskiai – legenda, pasakojanti apie drąsų karį, išgelbėjusį Vilnių nuo kryžiuočių.

Dvylika sapnų apie Vilnių – tai paveikslų serija, pasakojanti dvylika Vilniaus legendų, kurioje kiekvienas paveikslas yra skirtas tam tikrai konkrečiai legendai.
Legendos visais laikais egzistavo istorijos paraštėse, kaip spalvingi pasakojimai, dažnai apipinti nerealiais dalykais, apie tikrus žmones, įvykius ar vietas. Jei tik į jas atkreiptume dėmesį, galima būtų truputį kitoje šviesoje suprasti ir oficialius istorinius įvykius, nes jos duoda labai platų kontekstą tiek kultūrine, tiek socialine, tiek ir politine prasme. Tokių spalvingų legendų Vilnius turi gana daug, tiesiog jos nėra plačiai žinomos, daug istorijų jau yra pamiršta.

Jasinskiai

Kryžiuočiai!.. Kryžiuočiai!.. Tasai baisus žodis išgąsčio, nusiminimo ir pykčio pripildydavo kiekvieno lietuvio širdį. Kiek nelaimių nešdavo šaliai kiekvienas pasirodymas tų plienu apsikausčiusių vienuolių, kurie ant savo apsiaustų nešiojo išsiūtą kryžių, širdy – veidmainystę, pyktį, godumą, o rankose – kardą, sumirkusį beginklių kūdikių, moterų ir senelių kraujuose.

Kai Vilnių pasiekė baisi žinia, kad kryžiuočiai, perėję Nemuną, į Lietuvą braunasi ir pakeliui mirtį sėja visa naikindami, degindami, mieste kilo sąjūdis, kurio ir apsakyti negalima. Dieną ir naktį tvirtintos pilys, kuriose pasislėpė dalis miesto gyventojų su žmonomis, vaikais ir turtu. Pataisyti prie krivių pilies aštriakuoliai, supilti aukštesni pylimai, pagilinti grioviai. Į pilį privežta kiek tik galima maisto, ginklų, žodžiu, mieste ir pilyse kaip avily ūžė, viskas judėjo.

Baimė didėjo – dienos slinko. Gi vieną naktį dangus nušvito kraujuota pašvaiste. Tai buvo pranašas kryžiuočių, kurie, kraujo ir grobio trokšdami, į Vilnių skubėjo. Ryto metą, šviesdamos baltais apsiaustais, žėrinčiais šarvais, povo plunksnomis pasipuošusios, įgriuvo į miestą pirmosios kryžiuočių dalys, ir bematant keliose jo vietose pūkštelėjo į viršų geltona liepsna ir juodų dūmų stulpai pakilo į dangų. Pasigirdo baisus klyksmas velkamų iš pasislėpimo vietų moterų, vaikų ir senelių, kuriuos kilnūs riteriai kardais kapojo, ietimis varstė, ant medžių ir stulpų karstė ir jų kančiomis gėrėjosi. Nei baimės perimti beginklių aukų maldavimai, nei plėšiamų nuo motinų kūdikių klyksmas nesujaudino užgrūdintų kryžiuočių akmeninių širdžių.

Atlikę baisias skerdynes, kryžiuočiai su savo gurguolėmis apsistojo ant Smėlių (dabar Pranciškonų bažnyčia prie Trakų gatvės), ties Švč. Panelės bažnyčia, ir ėmė plėšti pačią bažnyčią, pirmiau išžudę vienuolius. Ligi pusiaunakčio truko laukinės orgijos ir paleistuvavimas. Rytojaus dieną visu smarkumu puolė krivių pilį, manydami kaipo medinę greit paimsią. Bet drąsi įgula tinkamai sutiko neprašytus svečius. Didžiausi rąstai ir akmenys griuvo ant kryžiuočių, verdantis vanduo ir degutas srovėmis pasipylė nuo aukštų tvorų ir pylimų, akmeninės kulkos lietumi krito, sutarškėjo visi ginklai, pakilo vylyčių debesys, ir bematant kryžiuočių lavonai nuklojo visą aplinkumą, griovius ir perkasus užmuštais ir sužeistais sulygino. Kryžiuočiai nesitikėjo tokio atkaklaus pasipriešinimo ir, matydami pilies nepaimsią, netvarkingai pasitraukė į savo stovyklas. Rytojaus ir tolesnėmis dienomis puolimą pakartojo, bet visuomet su vienodomis pasekmėmis. Nutarė priversti pilį badu pasiduoti. Užėmė Piliakalnį (dabar Trijų kryžių kalnas) ir ten nuskyrė vietą vyriausiajam štabui. Puošnioj palapinėj apsigyveno pats ordino magistras, kitas užėmė komtūrai ir vyresnybė, visų vyriausiosios jėgos pasiliko senojoj vietoj prie bažnyčios.

Laikas bėgo. Pilyse neregimai tirpo maisto ir parako atsargos. Dienos duoklė pusiau sumažinta. Bet kiekvienas jautė, kad netrukus teks rinktis: bado ar kryžiuočio kalavijo mirtį arba sunkią nelaisvę. Buvo mėginama naktimis pulti priešus, tačiau negalima buvo prieiti prie jo, nes sutirpęs sniegas ledu pavirto ir apdengė paviršių. Kalnas status, tad ledas darė jį visai neprieinamą.

Lietuvių kariuomenėj buvo karys Jasinskis. Negrabus ir nekalbus buvo, tačiau pasižymėjo jėga ir drąsa.

Jasinskiui atėjo įžūli mintis išmušti neprašytus svečius nuo Plikakalnio. Per naktį meldėsi ir ruošėsi, tada išsirinko stipriausią ir protingiausią arklį ir aštriai jį pakaustė. Buvo jau apypietė, kai Jasinskis, sėdęs ant žirgo, per Šventaragio slėnį ir Vilnią pakalnėj atsidūrė. Protingas gyvulys pamažu, žingsnis po žingsnio, slinko pirmyn, kol galiausiai atsidūrė pačioj kalno viršūnėj. Dar valandėlė – ir Jasinskis jau prie puikiosios palapinės. Už stalo, uždengto brangiais kilimais ir apkrauto įvairiausiais valgiais ir ąsočiais su vynu, pečiais atsirėmęs kėdės ramsčio, sėdėjo pats ordino magistras. Palapinėj tik jis vienas ir tebuvo. Kitose palapinėse buvo girdėti šūkavimai, juokai, ciniškos dainuškos ir taurių skambėjimas. Galima buvo spėti, kad visa vyresnybė puotauja, tardamasi saugi esanti ant neprieinamo kalno.

Jasinskis šoko į palapinę, ir magistras nesuskubo nė amtelti, kai Jasinskis stvėrė jį, užkimšo koserę, surišo ir užmetė ant arklio. Tai įvyko taip greitai, kad stovykloj niekas nepastebėjo pagrobimo, juo labiau kad į palapinę buvo įeita iš stačiosios pusės, kuria drąsuolis ant kalno užsikarietojo.

Šimtąkart sunkiau buvo nuo kalno nusikarietoti, nes ir arklys dvigubą sunkumą turėjo vilkti. Bet drąsūs visuomet laimi! Jasinskis, nugalėjęs visas kliūtis, nors ne be pavojų, pakalnėj atsidūrė. Tą pačią valandą ant kalno kilo suirutė ir triukšmas. Vienas knechtų apsižiūrėjo, kai Jasinskis jau buvo už Vilnios. Permestą per arklį belaisvį pažino esant magistrą. Subėgo kryžiuočiai ant kalno krašto, neįmanydami, ką veikti, nes iš baimės ir ginklus pamiršo nustverti, kad drąsuolį nubausti galėtų. Troško iš pasiutimo, žiūrėdami, kaip neapkenčiamas lietuvis jų vadą velka.

Pily džiaugsmui ir nusistebėjimui galo nebuvo, kai ant uždususio ir putoto arklio pasirodė Jasinskis ir po tvirtovės vado kojomis nudrėbė savo grobį, kuriame bemat pažinta pusiau užtroškęs, skausmo, gėdos ir pykčio iškraipytu veidu kryžiuočių magistras.

Kryžiuočiai pradėjo derybas, trokšdami atgauti magistrą iš nelaisvės. Pilies vadas pareikalavo, kad kryžiuočiai tuojau išsinešdintų iš Vilniaus ir visos Lietuvos ir grąžintų lietuvių belaisvius ir grobį. Tik tomis sąlygomis sutiko grąžinti jiems vadą. Bet žinodamas, kad „kilnūs“ riteriai nelabai pratę duoto žodžio laikytis, pareiškė, kad tik tada paleis jų magistrą, kai jie atsidurs už Lietuvos sienų. Norom nenorom turėjo kryžiuočiai pasiduoti tokiomis griežtomis sąlygomis ir nešti kudašių iš Lietuvos, žadėdami savo širdy ateity atkeršyti. Rytojaus dieną jie paliko Vilnių. Nepavyko tačiau jiems, nes germėse laukė jų pasiruošę žemaičiai ir bemaž visus išklojo. Į Prūsus grįžo tik likučiai, kur po kurio laiko grįžo ir jų vadas aplaužytais ragais.

Jasinskis už didvyrišką žygį buvo pakeltas į bajorų luomą, padovanota jam pats Piliakalnis ir daug žemės Vilniaus apylinkėse su kitais septyniais Antakalnio kalnais, kuriuos vėliau jo ainiai pavedė Katedros kapitulai. Toji ir šiandien juos tebevaldo ir jie vadinami „Jasinskių Altarija“.